Sveikos,
kadangi reporterės transliavo į visas puses viską iš mūsų kelionės, tai, aš, kaipo prigimtinė protestantė, tiesiog mėgavausi kiekviena akimirka, nes telefono/kompo/FB ir SM namie bus sočiai, kaip gelbėjimosi rato nuo kasdienybės .
Bet buvo gerai. Taip gerai, kaip net negalėjau įsivaizduoti. Kažkaip visai neblogai suderėjom, man regis, dėl nieko nesiginčijom, pamatėm kiek norėjom, o gal ir daugiau, kilometrų primynėm iki pūslių. Ypač vakar. Ale prisiminus vakardienos žygius, vėl norisi prunkšti iš juoko (gyvai, tai kelis kartus kračiausi iki ašarų), tad kiekvienas kilometras to vertas, nes be jų nebūtų TOKIŲ prisiminimų. Be tų kilometrų ir QQutei liežuvis nebūtų susipynęs, ir nebūtų gimęs genialus posakis "aš viską darau", kuris mums daug pasako, ir vėlgi - kaskart ima žvengas .
Visą laiką jaučiausi kaip kokia studenčiokė, kuriai nei namai, nei šeima rūpi... Išties tos prabangos aš ... visai neturėjus beveik. Neskaitant darbinių kelionių. Bet ten to džiaugsmo mažai, nes paprastai būna nuobodus darbas. O čia nuo ryto iki vakaro - pati sau, su linksma chebra - eini kur nori, darai ką nori ir nuolat išsišiepus, o dar saulė, vaizdai ... ech, pati sau pavydžiu (irgi kultinė frazė ).
Lėktuve nemezgiau, nes nuolat sviro galva, vos nepamečiau paso (tiksliau buvau pametus po kėde, tai gerai, kad apsigraibiau prieš išlipant...) Eičiau ir dar pamiegots, bet vyras prisakė santechniko skambučio laukt .
Niuma, kadangi Ravelry neveikia, tai parodysiu jos blogą: http://kuduja.blogspot.com/. Aš ne vieną mezginį pagal js aprašymus esu mezgusi. Ji kalba lietuviškai ir MZ kasmet koką mesgimo pamoką padaro, tiek niekada nesu buvusi. Bet neakivaizdžiai ją seku.