METŲ mezginiai

Qqute, nu copy paste apie mane. Mokytis gavosi savaime, šiaip man ir įdomu buvo, ir lengva atsiminti, o tarp paprastų kaimo vaikų ne taip ir sunku buvo būti pirmūne. Paskui pajutau, kad čia vykdau kažkokią programą - noras įtikti ir patikti tėvams, mokytojams... Atvarius į universitetą buvo gera išsilaisvinti nuo savo įvaizdžio, sakiau, kad jau dabar tai mokysiuosi bele kaip, bet... nu reikėjo padidintos stipendijos, nes tik su močiute gyvenau. Aišku, ir universitete viskas gana lengvai ėjosi, nors po pirmo pusmečio supratau, kad reikia išmokti mokytis, nes kitaip nieko neišeis...

O dėl vaikų, tai pradinėje dzin man tie galutiniai įvertinimai, toliau jau tie pažymiai biškį nervina. Kiekvienam bandau turėti lūkesčius pagal jų galimybes. Sakykim, džiaugiuosi dailininkės matematikos 6-ešetu ar dailės pažymiais nuo 8iki 10, kai ji išvis pirmi metai dailės normaliai mokėsi. Džiaugčiausi dičkio ... matematikos 5-etu.... Na, o mūsų moksliuko 8-etu - nelabai, nes žinau, akd galėtų daugiau, bet stengiuosi neutraliai laikytis, kol dar tiek yra. Labiausiai noriu, akd vaikai rastų sau tikrai įdomius dalykus, kad domėtųsi, ieškotų, kad būtų laimingi....

Mano nepirmūnai nei vienas. Kalbu, tik kad iš viso mokytis- reikia.

Bet neraliai viduj kaifuoju, kad šįmet leidžiu abudu į jiems tikrai įdomius būrelius. Brangesni, nei anksčiau sau leisdavau, bet išleidžiu. 

Aš iš tų, kuriai mokytis reikėjo. Ir atrodo, mokėjau mokytis.
Per naktis nesėdėjau, bet kuo puikiausiai pavežiau nuo 9kl. muzikinę su visu jos krūviu.
Ir dar laiko likdavo vakarėliams ir pasivalkiojimams.
Bet senais gerais laikais, nebuvo "laiko ėdikų" kompų. O aš ir šiais laikais, nesu žaidusi jokių žaidimukų    ir nesuvokiu kaip taip galima.
Nors mano vaikeliai tai mirksta žaidimuose kompe
Didysis visas atostogas nuo-iki prasėdėjo namuos, kompe įlindęs.
Bet užtat dabar, teks palakstyt iš vieno miesto galą į kitą ir kompui neliks vietos kasdienybėj.

Aš irgi į kompaniją tiems, kur mokslai ėjosi lengvai. Dukra panašiai be didelių pastangų mokosi. Šiek tiek erzina, kad nededa didesnių pastangų, jei įdėtų varytų dar geriau. Nors ir dabar semestruose 8 nėra. Tai bandau save auklėt, kad nereikia ant to vaiko burbėt jei rezultatai geri. Iš kitos pusės norisi, kad išmoktų dėti pastangas dėl sunkiau pasiekiamo rezultato, ugdytų valią. Nes dabar visko nori lengvai ir greitai. Jei pavyksta ok, jei ne - meta. Bet vėl gi, aš panašiai gyvenu. Tai va tokios mintys vis galvoj sukasi. Bet kuo labiausiai džiaugiuosi, tai kad nereikia antrą kartą į mokyklą eit su vaiku. Ant rankų pirštų suskaičiuočiau kartus, kai sėdėjau kartu prie namų darbų. 

Liniuka tai jei nėr 8 tai kur dar geriau?

kad be 9? ar nori kad 12-tukais varytų

šiaip sako tas nenoras dėt pastangų ir t.t. tai čia šitos z kartos požymis

o man regis nieko panašaus

pas mane irgi va panašiai, MB irgi nepasižymi didžiu atkaklumu

na o bet tačiau ir mes abu ir vaikis visai atkakliai daro tai kas įdomu : man mezgimas, MB gali krepšinį iki nukritimo turbūt žaist, o vaikis piešia. Be piešimas jo toks...nu be kruopštumo

sakytum teplepiškas, nes jei reik kruopščiau paspalvint jau nebeįdomu

o va visokias smulkias detales gali pusę dienos sėdėt paišyt, trina, nesigauna vėl trina piešia iš naujo, skyles tam popieriuj pratrina

bet taip bangom užeina

iš dailės įvertinimai beje irgi nestebuklingi

Ai dar gi neparašiau apie savo rankos vargus Pagaliau prieš porą dienų nuėjau pas dermatologą. Tyrimų jokių nedarė (nu kadangi privačiai ėjau, tai labai ir neprašiau), bet pripaišė odos uždegimą, kurį greičiausia sukėlė kontaktas su kažkokiu augalu Nu gal Kaip tik tą savaitgalį buvau kaime, ravėjau, avietes skyniau, pušų spyglius tvarkiau. Blogiausia, kad gydymo iškart nepradėjau ir per mėnesį raudonos dėmės virto rusvom pigmentinėm Tai dabar geriu tabletes, tepu hormoniniu tepalu ir optimistiškai per 2-3 mėnesius dėmės dings, o pesimistiškai nedings išvis ​ Gerai, kad vasara baigėsi, nes trumpos rankovės ne man... 

Dailės pažymiai šiaip mokykloje tai išvis dzin man. Nes arba  10 už nieką arba kimba prie bele ko, visokių atvejų buvę. na, dailininkei kitaip, ten profai, tai man tokie įvertinimai šiek tiek pasako, ko tas mūsų vaikas toj srity vertas, tai buvo tikrai įdomu pirmais metais sužinoti ir su mokytojais pašnekėti.  kokie 8 akivaizdžiai pasako, kad, pvs, spalvininkystėje jos išvis prmi žingsniai, o pastangos neblogos, tuo ir džiaugiuosi. Nors, tiesą sakant, už visus pasiekimus man net svarbiau tai, kad... jai tai patinka ir kad ji turi minčių. Štai laisva tema, o jos galvoj verda idėjos. Tuo be galo džiaugiuosi ir noriu, kad tai išliktų.

Oj Liniuka bet būt gerai sužinot kokio gi augalo vengti. 

Aš tik netyčia atradau,kad nuo stumbražolės mane beria. Kai į vidų pavartoju  

Mokslai ir pirmūnai. Aš pati iš tų, kur savaime faina t.y. praktiškai be pastangų mokykloj pirmūne buvau. Perėjus į kitą mokyklą nuo 10 klasės jau reikėjo stengtis, bet irgi minimaliai. Univere jokio fainumo nebeliko, netgi skolų esu turėjusi. Bet mokytis taip ir neišmokau, ir vis dar turiu slaptą viltį, kad viskas gausis savaime.

Su dukrom tokia patirtis: vienai viskas gaudavos be pastangų, kita iš to didelio noro nukonkuruoti arė nuo pat pirmos klasės. Tai vat ir matau iki šiol,: ariančioji turi kantrybės ir užsispyrimo, mokosi ir išmoksta, tyrinėja iki galo. O kita deja, laukia, kad iš dangaus viskas nukris, nušvitimas stebuklingas įvyks. Bet namų darbų praktiškai nei su viena nesu ruošusi. Nebent ką nors aiškinusi, mokiusi-pagal specialybę žinau kaip tas daroma  

Nu va-kieme dvi Škodos. Įmesiu fotkę pasicekavimui į kambarėlį. Bet nervatriopkė dėl vaikų turbūt nesibaigia niekada, ane. 

Qqte, ne 12tukų nenoriu Bet kartais taip pikta, kai matau, kad pvz. kokį projektą ar kūrybinę užduotį darydama daro minimaliai tiek, kiek užtenka geram pažymiui. Nors aš žinau, kad tik pastangų trūksta iki dar geresnio, išbaigtesnio reikalo. Bet tai o kam čia stengtis Arba jei užduoda ką nirs perskaityt, tai nei sakiniu daugiau ne

eskaitys, tik tiek, kiek privaloma.

Katuk, nežinau augalo, dar klausimas išvis ar augalas. Bet kaip aiškino, kad tokie atvejai gali būti ir visiškai vienkartiniai. Tiesiog gal įvyko kombinacija su kokiu kitu alergenu, gal organizmas kaip tik tuo metu buvo sujautrėjęs, gal saulėje daugiau buvau ir uv poveikis prisidėjo. Šiaip sakė, kad su amžium organizmo sensibilizacija didėja. 

nu jo su skaitymais ir pas mus tas pats, tik tiek kad dar klauso kad mes liepiam, čia irgi iš "reikia" serijos

aną dieną sėdžiu, skaitau knygą

prieina vaikis ir sako tai kiek puslapių jau šiandien perskaitei

o su visokiais grupiniais darbais ir projektais tai

nu ne kolektyvinis tas mano vaikis ir aš nekolektyvinė

niekad jokių grupinių darbų pakęst negalėjau, individualistė aš, mėgstu pati ko man reikia nuveikt ir pati už tą nuveikimą būt atsakinga

ir vaiks toks pats

ir mokytojoms kurios dabar ypač mėgsta visokius a la projektus ir grupines veiklas tas kliūva labai, nu bet ką dabar daryt, gal kartais visuomenei ir tokiems žmonėms vietikė atsiranda

Ale koks pirmūnių klubas pas mus.

Aš net nežinau, irgi beveik pirmūnė buvau. Na gadindavo  trimestrus kokia kūno kultūra, dailė ar rusų kalba. Universitete irgi visai gerai sekės, niekad skolų neturėjau ir stipendiją tais laikais gaudavau. Tai manyčiau, kad mokėjau  mokytis, planuotis ir valios turėjau.

Ai, dar muzikos mokyklą irgi esu baigus, bet pati norėjau ir visai nesigailiu kad lankiau, nors nuo pirmo vaiko gimimo instrumento nebepaėmiau.

Bet paskutiniai metais kažkas atsitiko, kad nebeturiu valios, nesugebu pati sus savim susitarti ir žiauriai degraduoju. Tarsi kažkoks perestukinas viduje atsirado ir visas pirmūnes nugalėjo.

Nu ką, sekta, viskas ir paaiškėjo - gabios tinginės . Tai ko iš vaikų norėt?