Oi, Jurgitak, tu šiaip teisi, bet daug žingsnių iki pasikeitimo. Pirmiausia - reikia suvokti, kad tai problema, suvokti, kad tai įmanoma pakeisti, tada norėti keisti, tada pradėti kažką daryti . Dauguma iki pirmo žingsnio neateina. Nes gerai ir taip. Kol neįvyksta koks stiprus sukrėtimas. Ir yra skirtumas, kai darboholizmas chroniškas, kai be to negali, ir kaip etapinis - kai nėra laiko nieko mokyti, niekam deleguoti, nes reikia daryti viską greitai. Ir šiaip čia labai svarbi vadovų rolė - pamatyti situaciją ir padėti jos išvengti. O kai esi vadovas pats ... Ir neturi pavaldinių (buvusi mano situacija)... Buvau prisidirbus iki kraujo iš nosies, iki tragiško nemiegojimo. Sugebėjau rasti savanorių, išrasti genialių sprendimų, kurie ir dabar dar veikia, bet ta visa atsakomybė ant vieno žmogaus pečių už visos organizacijos veiklą... tai negalėjo tęstis ilgai. Bet buvo nutikę 2 kartus po 4-5 mėnesius... Prisimenu su siaubu.