Ristinos pagyros vertos pagyrų puodo - labai gražu.
Man tai kaziuko mugė po langais, bet taip tingiu net žiūrėti į tą pusę. Sesuo kvietė aplankyti, ji maitina alkanus kažkur prie Katedros, bet viduje vyksta derybos, ar sukti čia iš kelio namo.
Paskutiniu metu iš vis tokia nepaslanki. Vaikštau diena iš dienos taip pačiais maršrutais, retai kur iš kelio pasuku. Net jei su mašina kad atvažiuoju, tai po to tik greitai namo. Kažkada čia susikaupė visokių reikaliukų iš Senuku ar pan. parduotuvės, tai ir galvoju, bet kaip dabar čia tuos senukus pasiekti. Kaip tik tą dieną su mašina buvau. Galvoju galiu pro ikea prasukti, bet staiga suvokiu, kad taip nenoriu, netgi bijau, kad ten kažkur nerasiu kur pasukti, ar dar kas nutiks. Tai per prievartą vijau tą senatvę iš savęs ir nuvažiavau. O savaitgaliais tai taip nenoriu iš namų kur nors eiti, kad net silpna pasidaro, jei pagalvoju, kad yra kokių reikalų parduotuvėse ar dar kur.
Ai dar dėl tų gabių vaikų.
Mano antras sūnus pradinėje mokykloje neturėjo ką veikti, viskas savaime ėjosi be pastangų, mokytojos tik gyrė... Nors ne iki tiek, kad siūlytų klasę peršokti. Tai jam labai sveika buvo, kad nuo 5 į gimnaziją įstojo. Pirmą pusmetį buvo šokas, kad reikia mokytis ir net tada ne geriausias. Bet paskui apsiprato ir viskas gerai buvo.
O iš perkeltų į aukštesnę klasę žinau porą žmonių, bet jie mano bendraamžiai maždaug, su dabartiniais vaikais neteko susidurt.
. Tie reikalai užima tiek laiko, išderina, fu.
pagalvok, kaip smarkiai iš kelio sukt reiktų. 
