Tai va. Nors šiemet nebuvo šlapdribos, nešlapo ir neslydo kojos, bet jausmas skubant iki paštomato labai panašus - atrasti kokį tai balansą tarp visiško uždusimo ir greito nuėjimo.
O einat atgal, su paslaptim po pažastimi, dar panašesnis - kvaila šypsenėlė, niekaip nedingstanti nuo veido ir beveik nieko aplink nematančios akys.
Galvojau eiti fotosesijai prie naujo Basanavičiaus paminklo, bet paskui pagalvojau, kad gali ten daug žmonių būti, tai pasirinkau daug erdvesnį ir ne tokį žymų parkelį.
Mano paslaptis.
1.jpg 86,54KB
0 Parsiųsta kartų
O čia jau kiek praskleista paslaptis.
2.jpg 192,12KB
0 Parsiųsta kartų