Labryt, man tai absurdas ir už kūno kultūrą pažymius rašyt, ir už dailę (kas ne specializuotoj mokykloj mokosi). Nes viskas gali būti tiek subjektyvu. Šiuose dalykuose nebent už pastangas. Bet geriau jau vaikus sudominti ir tada be streso dauguma galėtų tuo mėgautis. Mano dičkiui 10-oje klasėje iš dailės išėjo 3. Anksčiau irgi ne ką geriau buvo, bet geriau. O jis be galo kruopštus, ką jau darydavo, tai itin įsigilindavo, kelis kartus pusę nakties piešdavo. bet mokytoja ten pagerinta buvo, visiška psichė.
Kūno kultūra man sekėsi, gal kad mokytojas fainas buvo, toks beveik draugelis, tai visai mėgau, ir dėl pažymių bėdų nebuvo. Tik kamuoliuko niekaip nenumesdavau, bet šiaip visose varžybose - ir DSV, ir bėgimo, ir slidinėjimo, šuolių į aukštį, ir krepšinio, ir rankinio dalyvaudavau.
Aš tik stebiuosi, kad vieną pamoką pamoko kokios technikos, o paskui jau greit atsiskaityti reikia. Tai kur tiem vaikams treniruoti, įgyti įgūdžius? Namie? Ai, čia mūsų švietimo sistemos viena iš grimasų. O jų daug.
Gal ir faina būtų turėti pirmūnų šeimoje (mažoji kol kas tokia), bet kai prisimenu, kokioj aš įtampoj gyvenau, kad tik būčiau pirmūnė, tai... savo vaikus tik raminu (tuos, kurie stengiasi), jeigu koks ne pats geriausias pažymys būna. Aišku, yra vienas, kuriam viskas dzin, tai stengiuosi kažkaip neimti dūšion, nesigauna, aišku, bet nieko negaliu pakeisti...