katukai, kokie grazus megztukiukai . man su bantiku toks
laukiu dukros atvaziuojant. dazysiu kasas, mergaitiskai papliurpsim
vakar juodaji iki pazastu pamezgiau ir rankoves pradejau abi kartu
Labas rytas..
Niuma man prie dabartines busenos tu atrodai perdetai energinga. Net gasdinanciai😎
As paskaiciavau vasara, kiek skambuciu padarydavau darbe KASDIEN. nuo 20 iki 30. Kiekviena diena. Uz tai dabar vietoj manes dirba 3. Ir kviecia, kad jau dabar grizciau, nes nesusitvarko
Apie kuro pradavimus jums nepasakodavau. Del to neturit kaip palygint mano veiklos.
Man cia yra tas pats darbas, tik laika as reguliuojuosi pati.
Kai dirbau- lygiai taip pat eidavau i VISUS seminarus, kur mane siusdavo. Mokamus ir nemokamus.
Del to, kai iseidinejau i dekreta, man sake - zmones savo firmas turi, tokiais kiekiais parduodami, kaip tu viena.
Tiesiog. O cia reikia PIRKTI sau, ne pardavineti. Tai is viso kaifas.
Sveikos
Katuko mezginiai tai pavydą sukėlė, abu dailūs labai
Dontstop mezgimo greičio nuoširdžiai nesuprantu... mezgu tikrai seniai, bet per 4 dienas niekaip o niekaip megztinio nenumegzčiau, net ir vaikiško. gal labai laisvai ir iš storų siūlų mezgi?
niuma, prie mano ne tik dabartinės, bet ir viso gyvenimo būsenos man tu perdėtai energinga Bet man labai gražu.
Va šitas Kerpenos sakinys staiga labai ryškiai suskambėjo pavojaus skambučiu mano galvoje. skaitydama Niumos postus, kur atrodo net žodžiuose jos energijai trūksta vietos, visada jaučiu kažkokį nerimą. Per daug neanalizuodavau kodėl, gal tiesiog pasijusdavau truputį nevykusi, pati neturėdama tiek draivo. Bet šiandien cinktelėjo suvokimas, iš kur tas nerimas... per savo gyvenimą esu sutikusi dar du tokius žmones, vienas buvo mano bendradarbis, kitas - nelabai artimas vyro draugas. Abu visada būdavo be galo aktyvūs, vis kažką veikdavo, organizuodavo, jų atsakymas į parasčiausią "kaip gyveni?" visada būdavo aukščiausio laipsnio - fantastiškai, nuostabiausiai... Dar begalinis tikėjimas savim, savo galimybėm, netilpimas savyje Šalia jų ilgai išbūti man būdavo sunku, tas kažkoks nenatūralus energijos kiekis vargindavo. Nors pati save laikau optimiste, bet niekaip negalėdavau suprasti, kaip gali būti visada maksimaliai gerai.
Mano bendradradarbis vieną vakarą išvaźiavo po darbo namo ir negrįžo, jį rado pasikorusį ant mašinos buferio. Draugas vieną dieną stryktelėjo iš devinto aukšto. Vėliau sužinojom, kad abu sirgo maniakine depresija, gėrė vaistus. Nors nei vienas, nei kitas nebuvo artimi draugai, ilgą laiką mane kankino kažkoks kaltės jausmas, kad gal galėjau kažką padaryti, kad jų gyvenimas nebūtų pasibaigęs tragiškai...
Niuma, pažįstu tave tik virtualiai, galbūt tu tokia visada, galbūt man tiesiog neteko gyvenime tokių energingų žmonių pažinti. Aš turiu liūdną patirtį ir turbūt dėl jos ir dėl kažkur glūdinčios kaltės man dėl tavęs neramu...
Nuosirdukas ant podiumoooo
Mintis is seminaro- maziausiai laiko turi auginantys viena vaika. Daugiausiai- tris. Nes jie iprate viska planuot istisai
Pasijauciau daugiavaikiu suvaziavime nes praktiskai visi pranesejau augina 3 ar daugiau vaiku. Ir nemazai kurie pasieme globotinius prie savo 2 ar 3 vaiku.
Va šitas Kerpenos sakinys staiga labai ryškiai suskambėjo pavojaus skambučiu mano galvoje. skaitydama Niumos postus, kur atrodo net žodžiuose jos energijai trūksta vietos, visada jaučiu kažkokį nerimą.
Labai pritariu. Niumos postai man skamba gąsdinančiai. Nors man pačiai nei energijos, nei optimizmo niekada netrūksta, tačiau jos postai skamba kažkaip... kitaip.