Mes tai išvežėm studentę į Kauną. Truputį neramią, išsigandusią.
Gražiai ruduo prasideda. Tokios šiltos ir gražios dienos.
Rytoj paskutinė atostogų diena. Bet taip keistai jaučiuosi, kad dar nereikia eiti į darbą. Nes jau taip įsijaučiau su vaikais, kad visus visiems viskas prasideda ir čia staiga suvokiu, kad man tai dar rytoj niekur nereikia. Aišku gerai, nesiskundžiu, bet taip viduj pajutau, lyg būčiau pamiršus į darbą nueit.
Kažkada buvo man pradinukei taip atsitikę. Buvo bulviakasis ir mama kaime kasė bulves, o man prižiūrėti buvo atvežta močiutė. Ji kaip senas žmogus vis priguldavo. Tėvai teturėjo vieną kambarėlį, kuriame buvo jų lova, o aš miegojau išlankstomame fotelyje, kuris dieną būdavo sulankstytas ir dar patalynė jame padėta ir apdengta. Kartą grįžau iš mokyklos labai pavargus. Močiutė atsigulė į tėvų lovą, o aš - ant kilimėlio prie lovos ir užmigau. Ir taip gerai nusnūdau. Paskui atsikėlus išėjau į lauką. Žaidžiam lauke, draugės kažką apie mokyklą pradėjo kalbėt ir staiga apmiriau visu kūnu - nebuvau šiandien mokykloj! Pamiršau?! Kaip taip galėjo atsitikt?! Bet neatsimenu kad būčiau buvus. Tik po kurio laiko pradėjau atsirinkti, kad po pietų miego rytas kaip vakardiena atrodo.
Tai va panašus jausmas apie darbą pagalvojus, tik ne toks intensyvus ir kažkaip į ateitį..