Labas rytas,
Olaiva, tavo laputė turėtų kur gerai prasilėkti.
Šarange, aš šiandien atsikėliau 4.45 ir irgi ėjau skaityt Kažkokį kvailą peršalimą susiveikiau, tai atsibudau skaudančia gerkle ir bėgančia nosim ir ėjau arbatos virtis.
Kitą savaitę atostogausiu, reik būtinai užbaigt bliuskę
Olaiva, manęs tokie laukai visiškai nežavi. Taip ir primena vaikystės vasaras prie šieno
Nu su saiku be streso šienai ir daržai tai čia kaip? aš neatsimenu tokios situacijos, reikia padaryt visada kuo greičiau ir viskas darai, niekas neklausia stresas tau, jau čia tau gana ar kaip...brr. nenoriu nė atsimint, alergiją kaimiškam gyvenimui ant visai įsitaisiau
o pusseserė atsimenu katra gal kartą mačius kaip grėblys atrodo tai giedodavo vajėėė kaip faaaina šieną grėbt, atostogos tiesiog svajonių. va jinai tai dirba nuo ryto iki vakaro, grindis išplaut ir pietus pagamint reikia
aš asfalto vaikas,kaimo neturėjau,tik kolektyvinį sodą.tai man dabar didelė laimė tokie vaizdai ♡
Ramintas-nuo erkių tik grįžus apsižiūrim,o kitokių nėra kandančių,tai ramu ;)
as ir tokia pati. asfaltine. net mociuciu kaime nebuvo. miesto mociutes pirma kart i kaima nuvaziavau 14 metu
ir vistas ir karve is arti maciau . ale kolektyvinis sodas tai nuo pat gimimo . bet muset nepersidirbau as jame, nes labai maniskio man dar reikia . ir per laukus nereik eit. uz tvoros laukai laukai, miskai miskai
viskas vietoje. kaimynu tam gale beveik nera
o erke nugaroje uzciuopiau, net is savo 7 aru teritorijos neisejus . uztat ir neapsiziurinejom, kaip kad is misku grize. rrrrrrrrrr. laukiu dabar kas bus. nes as istraukt nepasiekiau nugaroje, o vyrui traukiant, galva nutruko. nu tikekimes nebus ji kokia blogiete. tfu tfu tfu. per savo gyvenima daug as ju turejau. o viena vasara 12 istraukiau . po sitos vasaros tai ejau tirtis, nu bet nebuvo nieko . tiesiog tempa ir kitkas buvo nuo inkstu uzdegimo .
siandien jau i soda
mezgu zydra antpetini, isgalvini is medvilnes su viskoze.
Jeigu visko bijosi, tai neverta net į laiką eiti . Aš stengiuosi nebijoti ir vaikų nebaidyti. Tikras gyvenimas su uodas, erkėm, guzais, nusibrozdinimais ir pan. Nusibrauki padarus, atsikeli ir varai toliau. Man nuo uodų veikia bet koks purškalas kažkodėl. Nežinau, kiek ilgai, nes purškiuosi tik kai visai nebeapsikenčiu ir tik rankas/kojas. Ir padeda.
Kaimo gyvenimas buvo apkartęs, nors labiausiai man buvo apkartęs klampojimas per purvus į mokyklą, dėl to sakiau, kad gyvensiu Vilniuje ir vaikščiosi tik asfaltu . Bet jau pasiilgau kokie keli metai to kaimo ir jo gėrybių. Nors ir gerai, kad dirbti tenka tik tiek, kiek Katukas sako. Tos kelios lysvės tik malonumas. O šienams jau senokai nereikia tiek vargo, kaip kad mums teko - mindžioti plikom kojom, į palėpe šieną tuo geriau sugrūsti. Prisimenu, kaip degdavo po to nubraižytos kojos ir rankos. Kolūkio runkelių normų ravėjimas... Ech, jeigu tik kas vaikystę sugrąžintų - turbūt mielai pakartočiau
.
Vakar žiūrėdama per TV ansamblių vakarą negalėjau atsistebėti tuo žmonių grožiu. Tokie pasitempę, besišypsantys, nors naktis, man miegoti norisi, o jie šoka, dainuoja, groja taip sklandžiai, gražiai, gėrėjausi visa širdimi. Kol tokių žmonių bus, tol išliksim kaip tauta... Pabaigos nebesulaukusi nulūžau, bet prieš tai dar neatsilaikėm ir mudu su Džiugu ėmėm šokti trypti prieš teliką . Čia jau kažkas tokio
.