Oi, kaip man džiugu apie Lusasitos tėvuką skaityti . Vat ir aš noriu tokia iki gyvenimo pabaigos išlikti. Kai dar daug kas įdomu, daug ko norisi. Mano tėtis gimtadieniui dažniausiai žinodavo ko nori, esam orinį šautuvą dovanoję, žiūronus, trimerį, tai Čekuolio knygas buvo pamėgęs... Ypač sunku buvo, kai močiutė savo paskutiniais mėnesiais nieko nebenorėjo. Aišku, ji sirgo, paskui jau nebesikėlė iš lovos, tai be galo sunku buvo, kai nežinai kuom bent truputį praskaidrint nuotaiką, kažkuo sudomint savo mylimiausią žmogų pasaulyje (ji man tokia buvo) ... Anytai irgi kažkurio jubiliejaus proga buvom padovanoję masažų į namus, susitariau su pažįstama masažiste, kuri į namus atvažiuoja. O skųsdavosi gi nugaros skausmais. tai ką - gal 5 seansus ir atbuvo, po to teko pačiai išnaudoti išleistus pinigus . Nu vat kai nereikia nieko, tai nereikia, nors tu šauk.
Apie fotkę ar albumą ir aš pagalvojau.