Sveikos,
oi, kokia tema. Lietuvoje ligoninėje gulėjau tik, kai laukiausi sūnaus, pirmas susidūrimas - brolis atveža su gresiančiu į priimamąjį, gydytoja apžiūri, kinkuoja galva, negerai, dar reiktų kažkokio tai tyrimo, bet kažkokie ten mėgintuvėliai pasibaigę, vis tik guldom, statysim lašelinę, bet vaistų kažkokių tai neturim, sėdžiu persigandus, akim klapsiu, gydytoja išeina. kaip tik skambina mano mama "kaip tu?" Pasakoju, o ji iškart, "davei?" nedaviau, ne tas galvoj...Mama "tik staigiai duodi". Duodu. atsiranda ir mėgintuvėlis, ir vaistai. tai va aš norėjau iš kito galo prie reikalo prieiti, ne apie tai kokios spragos sistemoje, bet kai kurių širdyse. tai gi tų mėgintuvėlių buvo, ir vaistų buvo... bet ačiū Dievui, teko sutiktų ir tokių, kurių širdys lipo per visas sistemos užkardas. Ypač praeitais metais, kai mano mažas žmogutis taip stipriai sirgo. Jetau, kokie herojai, kokie gražūs žmonės, iki tiek kad aš, ta, kuri kraujo net iš tolo bijau, įsisvajojau, kad jei galėčiau atsukti laiką (ir kraujo ne taip bijočiau ) norėčiau būt gydytoja ar sesutė.
visoms linkiu sutikti Tokių gydytojų.
Ai, tiesa, dar Katukas rašė apie paciento elgesį su personalu. tai galiu tik pritarti, išeinant iš ligoninės, turėjau keistą nutikimą, kai atėjusi atsisveikinti sesutė, padėkojo mums, kad buvome tokie mieli pacientai, sutrikau žvėriškai (jau vien dėl to, kad prisimiau, kiek kartų spaudžiau pagalbos mygtuką, kai tik kildavo koks mažiausias neaiškumas), o ji sako baik tu, patikėk, tavo klausimai mažiausias blogis su kuo mums tenka susidurti.