Labos
Liniuka, kaip tik apie tave šiandien ir galvojau, norėjau klaust kaip įspūdžiai. Aš ten savo širdį palikau Protas suvokia, kad kalba nežinoma (nu ok, kokį 100 žodžių žinau, abėcėlę ir skaičius moku, bilietėlį autobuse sugebu nusipirkt), kultūra svetima, galimybės išvis neaiškios, bet ten jau lėktuve tokia nereali ramybė ir palaima užlieja Aš turbūt praeitam gyvenime ten gyvenau
Ingriduška, atsakysiu kaip mano tėtis visad sako, kai sakau, kad bus gerai - viskas jau yra gerai. Nežinau kaip su vyru bus, per drąsu būtų sakyt taip ar anaip, planai ir aplinkybės juk dažniausiai visaip susisuka ir susipainioja. Man svarbiausia išlaikyt pagarbą ir dėkingumą vienas kitam, būti gerais tėvais ir nieko ne(be)daryti iš inercijos ar dėl to, kad kitiems taip reikia. Pasimokiau iš plaukimo pagal fone skambančią melodiją “nes taip reikia”. Man jau nebereikia. Dabar kiekvieną dieną stengiuosi gyventi sąmoningai, širdimi ir su protu, kur jo reikia.
Apie vienatvę rašiau apskritai, emigracijoje (ypač tokioj tolimoj) ji labai pasijaučia. Aplinkiniai nesupranta kaip mąstai ar tavo iššūkių, draugystę jie supranta visai kitaip (taip pat kaip facebook ). Kai viskas pabosta, nepabėgsti su drauge ant marių kranto į švelnias bangas pažiūrėt, pas tėtį kavos su labai išmintingais ir giliais pokalbiais, ar galų pale pakvykt su mezgėjom kavinėj Mokaisi pats sau būti kompanija ir geriausia atgaiva. Per šiuos 2 m. supratau, kad nelabai pažįstu save. Pažindinamės