QUOTE(aliaska7 @ 2018 04 29, 10:30)
Dirgliosios pūslės ar kitus panašius sindromus "randa", kai nieko neranda. Ieškokit priežasties. Tokiam amžiuj gali būti psichologinės dažno šlapinimosi priežastys. Gal kas mokykloj netinka, ir vaikas reaguoja
Jus tikriausiai kalbate apie dirgliosios žarnos sindroma. Dirgliosios šlapimo pūslės sindromas yra kas kita.
QUOTE(Shalimar @ 2018 04 29, 12:36)
O kaip pasireiskia sitas sindromas? Maniskis kai buvo pirmoj klasej nuolat budavo su slapiom kelnem, po labai mazai, kelis laselius, bet budavo. Pediatre sake, kad cia ne jokia liga, kuriai reiketu vaistu. Vaikas sakydavo, kad nespeja, uzsizaidzia ir pamirsta nueiti i tualeta. Siulymai eiti dazniau nelabai padedavo. Manau, kad labai venge mokyklos tualetu (pas mus jie turkiski, su skyle grindyse). Be to, mes buvom ka tik atsikrauste, nauja vieta, nauja mokykla, nauji draugai. Bet ir namie matydavau jau, kad nori, sokineja, bet dar neina.. Kalbejom kalbejom, siemet jau atrodo zymiai geriau..
QUOTE(padraika22 @ 2018 04 29, 19:00)
Mano 8 m berniukas nuo naktinio slapinimosi gere driptane. Tiksliau bande gerti, nes pradejo lietis akyse. Isgere 2 kartus ir nebegalejo paskaityti. As nebezinau ka daryti, mano 9 m pacanas i lova sisioja beveik kasnakt. Neurologe israse kitus hormonus, bet nebepirkau. Kazkaip man tie hormonai labai nepatinka. Normaliu tyrimu nepadarius gerti tokius vaistus ne man. O kaip jum pasireiskia tas sindromas? Ka daryti su tais berniuko sisiojimais? Niekur negalim isvaziuoti. Ir vaikui blogai, ir mums
Kaip suprantu tai yra psichosomatinis sutrikimas. Tai susiję su iš smegenų siunčiamais signalais. Yra dirginamos pūslės neuronų galūnės. Mano vaikui tai gali gūti susiję su chirurginėm intervencijom. Kelis metus turėjom problemų, darytos kelios operacijos, visokios procedūros pooperacinės, dirginimas, skausmas, dažnas šlapinimasis. Bet tai tik viena iš priežąsčių. Kai buvo mažas buvo laikotarpis kada reikdavo jam priminti kad reikia nueiti į tualetą. Galėdavo atsikėlęs ryte išbūti iki pietų nesisiojęs. Kitas dalykas - kai tik virusinis susirgimas, pradėdavo lakstyti dažnai į tualetą. Pasveikus palengva susinormalizuodavo. Jau tada urologas sakė, kad tai vėliau gali peraugti į tai, kas būtent dabar mums ir yra. daryta daug visokių tyrimų. Ir pas psichiatrus, psichologus lankėmės, ir neurologą ir urologą. Ir jie stebėjo, darė savo tyrimus. Visų nuoroda buvo į nefrologus. Galutinė stotelė buvo - nefrologai. Kauno klinikų nefrologai tikrai stebėjo, tyrė. Neturiu gydytojams jokių priekaištų. Paskirtas vaistas Driptane. Negalėjom jo vartoti. Siaubingi šalutiniai poveikiai prasidėjo. Nutraukiau po 4 dienų vartojimo.
Kai pildėme savaitgalio šlapinimosi grafiką, tai reziume - 20-30kartų per dieną šlapinasi. po 10-30ml. Arba tik pastovi, palašina ir tiek. Ir mums taip pat sudėtinga labai kur išvažiuoti, vaikui tai didelis stresas, nes kur beeitų ar į parduotuvę, ar su klase kur važiuoja, pirmiausias rūpestis- kur bus tualetas. Į kaimą važiuojant 2val kelio, be sustojimo į tualetą nenuvažiuojam. Naktį išmiega sausas, ir nei karto nesikelia į tualetą. Dieną irgi nepridaro. Dirgliosios šlapimo pūslės sindromas - tai yra staigus nenumaldomas noras šlapintis. Nors kartais tik kelis lašelius tepadaro.Tokiu ritmu gyvename apie metus, prasidėjo dar praeitą pavasarį, dar nebuvo pradėjęs eiti į mokyklą.
Važiavom pas žolininkę J.Balvočiūtę. Gavom arbatos. Bandysim gerti. Bandysim ir visokius papildus. Turi būti kažkoks būdas pasvekti ir be Driptane.
Šiaip pats vaikas yra labai pozityvi, prisitaikanti prie aplinkybių pakankamai lengvai, asmenybė. Tą patvirtino ir psichiatrai, psichologai. Ko nepasakyčiau apie dukrą. Jei jai taip būtų, tai pirmiausiai galvočiau kad tai psichologinės problemos.
Aš pati visą vaikystę iki kokių 14 metų pramyžiojau į lovą. Ir dabar galiu pasakyti, kad tai buvo psichologinės problemos. Nors mama turbūt galvojo, kad tiesiog išaugsiu... Gal nenorėjo to pripažinti, o gal tikrai nesuprato. Sunku dabar pasakyti.
Bet bandykit eiti pas psichologus, psichiatrus, jie moka per užsiėmimus, per veiklą ištraukti iš vaikų tai kas tūno jų viduje, ko mes net neįtariam kartais. Jie duos tolesnę nuorodą kur kreiptis, ką daryti, jei tai ne psichologinės problemos. Bet tai reikia žiūrėti, gydyti, nes tai gali virsti ir kitomis problemomis.
