Labas vakaras,
Su naujais su gražiais raudonais! Kaip mums prilinkėjo vienas vyrukas iš mūsų smagios naujametinės kompanijos: Būkit pagaidinti!
Sutikom naujus sodybėlėj tarp miškų, negirdėjom jokių prezidentkalbių ir nežiūrėjom jokių naujametprogramių. Pasipirtinom, pavalgėm atsigėrėm, smagiai paplepėjom ir kartu vaikus paganėm. Ryte dar važiavom Lajų tako aplankyt, bet pabučiavom užrakintus vartus. Pakeliui dar pakliuvom į blaivumo kontrolę. Susistabdė mūsų 4 mašinų koloną tokia simpatiška geltonplaukė policininkė, davė visiems vairams papūst. Ir visi buvom labai neįdomūs, nė viens nieko nepripūtė. Kadangi aš vairavau, tai MB net užpavydėjo: man jau antras kartas, kai pučiu, o jam dar nėkart nėra tekę pabandyti.
Grįžus namo jau gavau rimtą dozę streso. Kol daiktus išsikrovėm kol ką, Tytė, žinoma, iš karto prie durų pasitiko, o Mikos nesimato. Na, sakau, susirasiu katulį, atniurkysiu. Šen žiūriu ten, o jos niekur nėr. Vyras sako, mačiau apačioj trumpai. O paskui jis nešiojo šiukšles rūsį ir garažą atsidaręs. Juk galėjo ir pasprukt. Apėjai namus du kartus, šaukdama ją. Ji paprastai atsiliepia murksėjimu. Gi dabar tylu. Jau ir apylinkes apėjom su prožektoriais. Bet ką ten patamsy rasi, aplink vien privatūs kiemai, o juk nesėdės tokiam šalty katė vidury gatvės. O dar nuo to laiko, kai grįžom, dviejuose gretimuose kiemuose fejerverkus pašaudė - būtų iš panikos pabėgus kažin kur. Pareinu, o čia dar vyras lept: jei šita neatsiras, tai daugiau antros katės ir nebereikia. Nuskambėjo tarsi "Ir gerai, kad dingo..." Tada jau praskydau visai, atsisėdau ant laiptų ir apsiblioviau. Dar kartą rajonėlį apėjau. Grįžau, nulindau į rūsį. Sėdžiu, nieko nebenoriu.... Girdžiu: murkt... mrrrr.... ... meu... Gi išlenda gražoooolė iš paties apatinio rūsio. Tikrinau ir ten, bet gi ten prigrūsta belenko belenkiek. O ji matyt supanikavo nuo šaudymų ir pasislėpė. Ir neatsiliepė....
Visiems kailiukams nuoširdžiausi sveikinimai. Ramybės jūsų kiemams!