*** Mūsų katytės ir katinėliai ***

. Nejuokauk su baseinais, aš vien kol ten nuvykčiau ir persirengčiau pavargčiau (kad plaukti nemoku, tai tiek to ).
Bet taip, net susiradau kelis pratimus pintereste kur ant lovos galima daryt.
Būtų gerai, kai sedžiu namie, kas kokias porą val. pasimankštint lengvai (nes daug nesugebėsiu iškart).

A tai tipo Lidle tik jaunuoliai dirba? Pfffff. Oi oi, pamanykit. Ot pasiimsiu pensininko pažymėjimą ir įsidarbinsiu.

Puikiai! Kaip tik tiktų užsirašyti į plaukimo kursus suaugusiems! Ir nejuokauju aš nė kiek, nes mano mama tą padarė 68 metų   

Matai, su pratimais komforto zonoje yra bėda, pratimai linkę išnykti, o komforto zona likt

Aš irgi nemanau, kad ty jaunuoliai, tačiau mano vyras kartais būn žiauriai žavus , kaip Erendira rašė, toks net persūdytas sakyč   

Šponkiuk, nieko tokio, dar kada nors pravers ta frazė Čia kaip frazė: aš blogio neprisimenu, aš jį - užsirašau   

Labukas,Mergaitės!

Skaitau  visą  diskusiją  apie  egzistensijas,šeimą  ir  visą  gyvenimo  druską  ir jaučiu,kad mano  mintimis  kalbate....Daugeliu  atveju,mintys  sutampa , tai labai  džiaugiuos !Labai pritarčiau kažkuriai mergaitei,kuri patarė neišsipildžiusias  svajones,ir gyvenimo  tikslus  paleisti....o  ne gailėtis,kad jos  neišsipildė! Savigrauža nieko  gero  neduoda,sakau  iš  savo  patirties..Visą  savo  sąmoningą  gyvenimą  tikėjau,kad  turėsiu  šeimą,vaikų,net  vardus  vaikams  buvau  sugalvojusi,net  minutes nebuvo,kad  mano  examines ties atidėti  brandžiam  amžiui  arba net  visai  pamiršti....ilgai  graužiau  save,ieškojau  savo  klaidų  tame,kad  nepavyko  surasti  savo  žmogaus,kad  neturiu  vaikų,kad  esu viena ir nelaiminga ,nemačiau gyvenimo  prasmės  ir  t.t. Gal  taip  ir būčiau  save  sugraužusi,kol  vieną  dieną  perskaičiau kažkur,kad  nėra  kelio  į  laimę,nes  laimė  ir  yra  kelias,su visais vingiais,tiltais,kartais  grįstas  akmenimis,kartais dulkėtas  žvirkelis  po  kojomis,o  kartais  autostrada arba  miško  keliukas.Savo  vienatvę  priėmiau  kaip  duotybę!Net  pagalvojau,o gal  Dievas  mane  norėjo  nuo  ko  nors  apsaugoti,parinkdamas  man  tokį  kelią,pvz  nuo Mano vaiko  mirties  ar  kokios  ligos ,niekada  nesužinosiu,bet  ir net nenoriu, tebūnie  kaip  yra,pasiduodu  likimui ...Jei bus lemta ,taip  ir  bus! Atradau  naujų  hobių,kaip  siuvinėjimas  ir  kačiukai,nebeliko  laiko  blogoms  mintims! Aisku,būna  visokių  nuotaikos duobių,bet  ir  laimingiausiems  żmon ėms jų  būna,gyvenimo  keliai  nežinomi  ir nenuspėjami,bet  jie  yra  mūsų  keliai  ir  nežinau  ar  norėčiau  kažką  gyvenime  keisti  būdama dabar  55-kerių.....Šponkiuk,Colomba,Night ,dar  jums  anksti  savigraužai,pažiūrėkit  į  gyvenimą  kitu  kampu ,atraskite  kitas  spalvas.....rinkitės  spalvotus  ryškius  drabužius,arba  bent  sagas  raudonas  juodam  paltui  prisiūkit,sienas  namie  perdažykite,nusipirkite  raudoną  lūpdažį  ar ryškų  skėtį  ir  išeikite  per  lietų  su juo  pasivaikščioti, nusipirkite  pieštukų  ir  spalvinimo  knygą  suaugusiems  ir  nuspalvinkite  kasdien  po  paveikslėlį  , pamatysite,kaip  nuotaika  pageres ,man  spalvos  visada  padeda,kai  liūdna ....Mergaitės,mes  turime  Gyvenimą! Gal ne  visai tobulą,bet mes  jį  turime!Ačiū  ir  už  tai!

Aš myliu vienatvę, galėčiau odes jai rašyt. Net naktimis nemiegu iš meilės, kad galėčiau pabūt viena, tyloje po dienos. Tai mano laikas, nėra reikalo su niekuo juo dalintis... Aišku, ilgalaikė vienatvė užknisa, bet ir bendravimas užknisa tai pat... Vat ir rask viduriuką, jei protingas.

Geros nakties visoms ir visiems. Ir šaunaus darbingo ryto. ​ 

kai kas labai bijo "monstrų"

​

oi Šponkuti, lūšiukai, mano mylimiausi , 

Panos kip smagu, kai esate, jūs man geriau už bet kokį specialistą (kol kas niekaip nergaliu jų įsileisti...) nors supratau, jei pakalbėti su bet kurią iš jūsų,man geriau, už bet kurį psichologą. Ir Colomba, Night, Šponkuti, - gyvenimas bet kuriuo atveju yra gražus. Ir tik dabar supratau, gal tikrai gerai, kad kai kurios svajonės neišsipildė. Visą gyvenimą svajojau, kad ištekėsiu už labai mylimo, jis mane dievins ir gyvensim kaip pasakoje- ilgai ir laimingai....ir kai po 14 m psakiau artimiesiems kad skiriuos- visi būvo žiauriai nustebę, tik ne tu(nors jei būčiau suvokus, ką teks pereiti, tikriausia būčiau neišdrįsus) Dabar tikrai skaitau , kad esu laiminga, ir Tomukas, vos ne idealas, ir tikrai žinau, kad geriau tikrai nebūna, kad mes abu l. patenkinti tuo ką turim- ir draugai ir ...meilužiai ir bendraminčiai, o bet tačiau, ne kartą žliumbiau į pagalvę, ne kartą nmorėjosiu, kažką tokio pasakyti...o bet tačiau, gal jam taip pat ne viskas, ne visada patinka manyje...du žmonės , tai ne vienas, ir ta druska niekur nedings. Beje žiauriai pasiilgstu vienatvės....kiek pamenu, su Tomu pažįstami 22 m, gyvenam 20, vedę 5  žiauriai daug laiko kartu- pradžioj dirbom kartu, paskui ir dirbom (turėjom savo IDV) ir gyvenom kartu + mano vaikai brendimo amžiui, + pragariškos gyvenimo sąlygos ir sunkus fizinis darbas ji gerinant ir jis nepabėgo, (manau perėjom kartu ugnį, vandenį ir varines triūbas) tada darbai išsiskyrė, bet mašina viena....bet aš realiai pasiilgstu tokios visiškos vienatvės...keli metai jis su projektais išvažiuodavo savaitei, aš pasiimdavau atostogu...oi kokia lafa, dabar korona... Vis tik manau, kad tikrai abiem reikia laiko sau, 

Beje, 09.19-20 brangiausias į klasės susitikimą, gal kas į svečius? tarp mūsų mergaičių ?   Nerealiai džiaugiuos, kad turiu jus. Esu šią grupę gal 2 kart palikus, nes...bet dabartinis branduolys- idealus, nežinau kur būtų geriau, net jei neturi kadad parašyti, paskaitau visada, AČIŪ už viską. Kad gyvenimas banguotas labai aiškiai supratau šiom dienom, prieš 2d buvau tokioje nevilty...nemačiau prošvaisčių, per parą nesusidoroju su euforija, ir dėmesiu ir parama, dar nesuvokiu kas geriau beje.....

Labas dienas Colomba ir man budavo tu minciu tokiu sociai savu laiku  ir dabar visko buna. Ir manau kiekviena svajojo apie seima ta princą ant balto zirgo ir panašiai na kazkaip panasiai. O kai gyvenimas ejo praejo jo dalis isvis netikslingai bebt pas mane tai irgi visokiu minciu budavo. Bet va ir Zundyte parašė nemazai teisingu minciu. Juk nezinai is tikruju kas geriau. Man mama dar burbukiuidavo istisai kad senmerge as nesusirandu vyri. Ir kad jau nors pavarde i iene pasikeisciau vis kitaio butu. Gak cia tas poziuris anu laiku toks pas ja buvo išlikęs. Bet kiek tu draugiu pazystamu irgi skyresi su vaikais draskesi vis galvodavau kazi kas geriau. O ir vaikai ne visi gerais uzauga. Ir zmogus salia ne kiekvienas tikrai yra salia. Ziurek sav MB isvis sutikau 40ies, zenyjomes 41m. Vaiku jau aisku neturesim, o ir nebenorim. Nors tikrai abiem buvo laikas kai ju norejom. Bet cia matyt kaip biologinis laikrodis visgi yra tiesiog laikas praejo. Susitaikai su tuo ir gyveni kitaip. Beje niekada nezinai kur ir kada sutiksi savo zmogu ir kiek tau bus metu. Taip, kad nėra ko nusiminti. Ir kui maziau apie tai galvoti. Ir kam reikia tas tikrai ateis anksciau ar veliau 😉

Labas dienas Colomba ir man budavo tu minciu tokiu sociai savu laiku  ir dabar visko buna. Ir manau kiekviena svajojo apie seima ta princą ant balto zirgo ir panašiai na kazkaip panasiai. O kai gyvenimas ejo praejo jo dalis isvis netikslingai bebt pas mane tai irgi visokiu minciu budavo. Bet va ir Zundyte parašė nemazai teisingu minciu. Juk nezinai is tikruju kas geriau. Man mama dar burbukiuidavo istisai kad senmerge as nesusirandu vyri. Ir kad jau nors pavarde i iene pasikeisciau vis kitaio butu. Gak cia tas poziuris anu laiku toks pas ja buvo išlikęs. Bet kiek tu draugiu pazystamu irgi skyresi su vaikais draskesi vis galvodavau kazi kas geriau. O ir vaikai ne visi gerais uzauga. Ir zmogus salia ne kiekvienas tikrai yra salia. Ziurek sav MB isvis sutikau 40ies, zenyjomes 41m. Vaiku jau aisku neturesim, o ir nebenorim. Nors tikrai abiem buvo laikas kai ju norejom. Bet cia matyt kaip biologinis laikrodis visgi yra tiesiog laikas praejo. Susitaikai su tuo ir gyveni kitaip. Beje niekada nezinai kur ir kada sutiksi savo zmogu ir kiek tau bus metu. Taip, kad nėra ko nusiminti. Ir kui maziau apie tai galvoti. Ir kam reikia tas tikrai ateis anksciau ar veliau 😉

Azu- aš savo mažę gimdžiau 40 -es.. taigi jei tik dėl laikrodžio- tikrai dar ne vėlu.. bet spręsti TIKRAI TIKRAI ne man- o Jums...

Ir nepaprastai pritariu  Zundytei- niekas nežino, kas būtų , jei būtų.. Yra TAIP.. ir džiaugtis reikia, kad yra..

Šponkiuk - labai dailios uodegytės ir nuotraukos super. ​ 

Vilkra as ir nesakau kad vėlu jau. Taip manau kad man jau niras tiesiog praėjo , o kad ir dar visokiu bedu yra ne vien del noro. Tai matyt kad jau jau ir nesistengsim. Svarbiausia manau nesusirgti tuo. O priimti viska taip kaip yra. 

"Monstrai"   

Diinka, kokie dar specialistai  tu man - stiprios, tvirtos ir pozityvios moters etalonas. Kai aš sau pradedu zyst ir sliekų ieškot, visada tave prisimenu   

Colomba, matei kiek čia atviravimų, tikrai tai išdėstyti nemanau, kad buvo lengva, taigi TU mums labai labai rūpi   Beje, čia visas tai liečia.

Naktis:

~4 val. prabundu nuo kojos skausmo. Bela guli ant kojų ir žinoma aš nejudu, nes nevaliai kačiuko judyt  koja nepatogiai padėta. Šiap ne taip po mikroną išvaduoju koją. Migdausi. Ir išgirstu aiškiu vilniaus raj. akcĖntu: mĖĖEEEĖuuuu, mĖĖĖĖĖuuuu. Nu Spurgytei kartą į pusmetį matyt užviečia kokis tai ypatingas katiniškas mėnulis  Nu ok, kniaukia ji užkimusiai-tyliai. Vėl migdausi. Prabundu   nuo į veidą kišamų murkiančių ūsų. Atsimerkiu. Į mane spokso dvi lėkštutės  . Mėėėėuuu. Nukrenta prie šono. Murkia. Šiap Spurgitai į lovą negalima, taip nusprendė vyras ir Bela. Vyras miega. Liko Bela, pagulėjom taip 10 min, kol Belučia nepasakė: nu jau čia beryšio taip ir išgrūdo Spurgą  Įdomiausia, kad ji atėjo iš miegančio vyro pusės. Kaip? 

Aš, žinokit, manau, kad padrąsina šitie šilti pokalbiai, bet nebus, kad Colomba tą norą pames ir prasmę atras. Pamenu pagal kitus žmones. Norisi kitiems šeimos ir viskas. Kiek suprantu, tai netgi labiau instinktas, nei gairės iš sociumo (ką sakydavo Azu mama, yra kraupu, nelabai įsivaizduoju dėl kokių priežasčių susituokę moterys būdavo kažkokios vertingesnės, o, pvz. dėl savo pavardės atsisakymo išvis nelabai suprantu kam tai).

Terapiją lankau. Aš suprantu, kad paleisti ir t.t. yra gerai. Bet man nepadeda spalvoti rūbai, lūpdažiai, kiti hobiai. Aš galiu užsiimti, bet viduje tas skausmingas ilgesys niekur nedingsta. Čia per terapiją ir išsigryninau, kad kai bandžiau taip daryti, tai viskas tik gilėjo ir iškilo labai nekaip. 

Yra dalykų, ką darant jaučiuosi gerai, bet vėlgi, jais neužsiimsi visą gyvenimą. 

O noriu ne dėl pavardės, ne dėl statuso visuomenėje, man tas pats dėl šito.

Azu, visų pirma, labai užjaučiu dėl netekties...  

O dėl princų, nereikia man to princo ir jo žirgo (nors žirgą gal ir paimčiau). Man reikia žmogaus, kuris priimtų ir matytų kaip lygiavertę partnerę santykiuose. Ir aš noriu matyti kitą žmogų kaip lygiavertį partnerį.