Kai pagalvoju, kokia aš kiaulė - mirštanti gulbė dėl darbo. Didesnę dalį laiko jaučiuosi siaubingai.
O žmonės kažkaip išgyvena va tokius dalykus kaip Azu, kur asmeniniai santykiai (suprantu, kad ne turte esmė, o moraliniai klausimai), o dar mamos mirtis... Linkiu stiprybės.
Dėl sysiojimo neturiu ką patarti, bet iš nuotykių. Pusnė, kai viešėjom užsieny buvo irgi apsysiojus kilimuką prie durų. Paskui iš arti stebėjo atsisėdus akis išpūtus ir liežuvį iškišus, kaip namiškis valo - plauna.
Atrodė juokingai, anas net nustojo pykt, pradėjo žvengt. Bet tai buvo vienkartinis reikalas.
Ir dar. bet pernai grįžus iš darbo net žagtelėjau ant laptopo radus TIKRĄ ŠŪDĄ. Ne, ne vėmalą. Šūdą. 
Apsisprendžiau imti iš Tautmilės mamai katiną. Tik neapsisprendžiu kurį iš dviejų. Gaila tai visų, nors ir neatrodo, kad jie ten blogai gyventų.
Ir vis dėlto ne į temą, jei kuri tikite krikščionišku Dievu, prašau, pasimelskite už mane, kad niekas labai ant manęs nepyktų, jog nesusitvarkiau su vienu darbu ir pagaliau išdrįsčiau tai pasakyti vadovui bei
damuščiau tą darbą be didelių pasekmių.
Aš irgi tą padarysiu dėl Azu.
Nedamušiau dėl savijautos, apie kurią jau daug skaitėte...
pusn.jpg 161,13KB
0 Parsiųsta kartų
