Stebuklingas Forumas. Laumių-Raganų pašnekesiai.

ačiū, ačiū, ačiū
Baikit Jūs manęs gailėti. Aš jau turiu naują planą Rašau ir pati iš savęs juokiuosi. Teisybę pasakius, vakar kai perskaičiau PirmaArgenta žodžius - pačiai sau netikėtai tiesiog sprogau kukčioti ir tuo pat metu juoktis. Kad Jūs galingos - tai tikrai. O mano stogas ant vieno vynies besilaiko )))) Ak, viskas bus gerai. Pastebėjote, kad gyvenimas eina tarytum spirale į viršų - vos tik kiek pakyli, po kurio laiko tarytum sugrąžina atgal-žemyn, kad patikrinti ar "išmokai pamokas", o jau po to - leidžia kilti dar aukščiau.

Jūs čia daug įdomių temų palietėt. Pvz. apie senovinių daiktų energetiką - prie jų prisirišusias sielas. Man atrodo, svarbiausia ko jos iesko yra malda (kad už jas pasimelstų). Ar klystu? Man yra tekę gyventi labai sename name "su vaiduokliais". Kiek aš už juos melsdavausi ))), bet vis tiek - vos tik ateina naktis, visur šviesas išjungi "ir prasideda". Kad užmigti, įsivaizduodavau savo Angelą Sargą - gal tris kart didesnį nei aš ir kad jis suklupęs man prie kojų uždengia mane visą savo gigantiškais sparnais. Kitaip būtų buvę neįmanoma užmigti.

RivieraMaya, blogiukai atlieka savo misiją. Aš turėjau daug laiko, kad pasikapstyti po savo praeitį, prisiminti įvairius žmones, pergalvoti ir savo pačios negražius poelgius... Tikrai nėra jokių nuoskaudų, vien dėkingumas. Kodėl Tu nori mane apginti? Galbūt pati save apginti trokšti?
Aš štai žiūrėjau tą vaizdo įrašą, kur Edė idėjo ir nusistebėjau - kodėl jinai pikta (toji "Mokytoja"); ir tuoj supratau, kad tai aš - pikta. Jei man lieptų eiti mokyti (kaip ji), aš lygiai taip pat - lyg pyktelėjusi aiškinčiau visiems kas ir kaip. )))) Štai todėl man negalima "mokyti".
Aš mokysiu kai būsiu visiškai laiminga, niekur nebeskubėsiu, visa tokia plėvesuojanti, besišypsanti ir atsipalaidavusi pasakosiu SU JUMORU apie šito pasaulio paslaptis - dalinsiu kitiems tikėjimą stebuklais ir tai, kad kiekvienas turi pasirinkimų laisvę.

Aurora, kadangi paatvirai apie savo karjera as irgi pasipasakosiu kai man siek tiek rupejo karjera, mane beveik visi ( darbe ) vadino mama, netgi vyresni uz mane del to kad visais rupinausi kaip mama, saugojau Pastebejau jau seniai kad esu tokia, vaikysteje jaunysteje ir dabar tebeginu jei kas ka skriaudzia Todel niekada jiems ( skriaudikams) nedekoju . Jie manes neskriaudzia, atrodo lyg bijotu
As labai retai pykstu, bet kai supykstu, pradeda vykti negeri dalykai ne man .....Niekada nelinkiu niekam blogo, bet jei kazkas bando kazka man mylimo nuskriausti, negaliu nesupykti...

Aurrora, pastebejau skaitydama tavo postus, daug geru patarimu Nusprendziau pasidalinti kas vyksta mano gyvenime , tai normalus pasidalinimas. Jei dekoji blogiui, gal but ji netycia prisitrauki ? As nedekoju, bet blogi lieka nubausti uz blogi ir prie manes, ir mano aplinkiniu nebekimba Gal pades Svarbu yra pastoveti uz save ir uz kitus Ypac uz seima O ne dekoti kazkam kas skriaudzia tavo vaika

Nemanau, kad visos dusios iesko maldos. Nezinau ko - gal kazko neuzbaige, gal dar ka nors, gal tiesiog skirta jom "pagyvent" dar kazkiek tarp musu. Bet ne visada maldos padeda. Netgi retokai.

Bingo!Aurrora va butent mane ir uzkabino tos Raganos balso tonas O tu kaip mokinsi irgi sugebejimas,menas

Neteko matyti patamsyje vaiduoklio. Maciau ir draugei parodziau budama 7, jos bute, draugei buvo 8. Kazkaip neissigandome. Neatrode labai gasdinanciai, dabar kai prisimenu tai savotiskai netgi gailiai atrode, nelaiminga moteris...Labai aiskus bruozai, sakyciau kad nukamuota depresijos, kaip ekstrasensai pasakoja kad skenduoliskai ar pasikorusiai atrodo, nebuvo nei istynusi, nei su jokia virve. Nei baisi kaip filmuose dabartiniuose... Visa visikai balta, nepasisukavusi. Tiek tegaleciau apibudinti
Aurora, kaip tavo matyti atrode ?

Apie vaiduoklius...
Aš mačiau žmonių pavidalu - vos vos permatomų.
Bet aš visąlaik išsigąsdavau ir jie tuoj pat dingdavo. Todėl dabar aš tik jaučiu ir girdžiu.
Kai kas aiškina, kad visata-kiti pasauliai bendrauja su mumis pasirinktinai, prisitaikydami prie mūsų tikėjimo: tam, kuris tiki velniais ir angelais, vaidensis būtent tais pavidalais...tam, kuris įtikėjęs ufonautais, ateis pabendrauti būtent jų pavidalu, o kas bijo mirusiųjų vėlių - vaidensis būtent jais.

Turbūt gerai būtų paminėti, kad per paskutinius kelis metus iš esmės išplėčiau savo gebėjimą "priimti" tai, kas vyksta. Pvz. "visą gyvenimą" aš laikiausi kategoriškų nuostatų, keli muzikos stiliai man atrodė visiškai nepriimtini, o matant nužudytų žmonių nuotraukas ar klaikius realių įvykių vaizdo įrašus, aš vos suvaldydavau savo emocijas. Man asmeniškai labai didelę įtaką padarė domėjimasis politika ir vienu metu - net kasdienis įvykių Ukrainoje sekimas. Trumpai sakant, dabar aš visa tai "priimu", t.y. galiu peržiūrėti jausdama, bet būtent - kontroliuodama savo emocijas. Skaitydama svetimas istorijas aš iš apsiverkiu kaip anksčiau, bet tai kažkokios truputį kitokios "ašaros" - išsiverkusi aš galiu staigiai persijungti ir visa pilnatve gyventi savo gyvenimą. Dėl muzikos pastebėjau pati sau netikėtai, todėl tai padarė įspūdį - staiga pajaučiau, kad galiu klausyti viską, t.y. kažkas tokio atsitiko "galvoj" ar SIELOJ ir...aš pirmiausia pastebėsiu GROŽĮ.
Taigi. Aš dabar lyg ir lygmeny, kuriame esu pasirengusi priimti, jei man būtų leista PAMATYTI. Bet kol kas nematau, tik girdžiu ir jaučiu. Dėl to kad išsigąsdavau, aš pati juos išgąsdindavau, todėl dabar nežinia kiek reikės laukti, kol peržiūrės mane ir parinks man tinkanti variantą BENDRAVIMUI.

Jei pasakoti apie įdomesnius įvykius, yra buvęs toks nuostabus pergyvenimas - vidury dienos tiesiog visa savimi (ne tik kūnu, bet tarytum visa erdve aplink mane) pajaučiau, kad kažkas ATĖJO. Iš pradžių, norėjosi juokauti....o po to apėmė rimtumas ir ramybė. Aš atsistojau atidengiau mano delnus, truputį išplėčiau rankas lyg pasirengusi apkabinti ir stebėjau kas bus. Jaučiau, kad tas "kažkas" tarytum priartėjo, apėmė mane - apkabino...pasižiūrėjo Į MANE "viduje", t.y. įmane tokią, kokia aš esu iš tiesų, be jokių kaukių ar pareigų. Tai buvo nuostabus jausmas. Aš jaučiausia nuoga ir graži, be jokio puikavimosi, o būtent - jausdama malonuma esant nuoširdžia ir SAVIMI. Viskas truko gal 5 minutes.

Po to aš speliojau kas tai. Galbūt kažkas iš žmonių, kurie manęs ilgisi; galbūt - kažkas naujas... tuo metu dominau vieną ekstrasensą, nes gana ryškiai reiškiausi jo forume online, gal - jis? )) ; galbūt - kažkas iš man artimų žmonių mirė ir atėjo atsisveikinti. Visaip gali būti. Daugumoj atveju aš paprasčiausiai vengiu įterpti įvykį į kažkokį vieno ar kelių žodžių rėmelį, paaiškinimą ar apibrėžimą (taisyklę). Juk yra dalykų, kurių mes nepajėgūs suprasti ar ne? Tegu taip bus, ir tiek užteks. )))

Tiek daug papasakojau, o Dieve...
Man kas kita dar įdomu. Jei aš apie kažką labai stipriai galvoju, tas žmogus būtinai išeina į kontaktą (paskambina, parašo, pasirodo akiratyje, išeina į bendravimą per artimuosius ir pan.). Jei tai astronautas, mokslininkas, politikas ar kažkoks įžymybė, aš pradedu bendrauti su jais sapnuose (ta prasme, jei ir toliau galvosiu, būtinai vėl ir vėl susitiksime sapnuose). Tai nėra kasdienis hobbi, aš tiesiog eksperimentuoju kai būna laiko. Pvz. bandžiau bendrauti su vienu Tironu, sapne labai aiškiai pajaučiau jam beribę MEILĘ - Jis vykdo ypatingą misiją, jo negalima stabdyti (Dieve, sapnuose jis toks gražus ir "GERAS ŽMOGUS"...). O po to pasižiūri realybėje - ir iš tiesų. Jo tauta išsigimė, jie jo JAU nekenčia, bet jie VIS DAR nesuvokė KO BŪTENT JIS ATĖJO JUOS IŠMOKYTI. Reiškiasi valdys, kol jie po galais supras.

Dabar papasakokite Jūs.
Niekaip nesuprantu - komentarų nedaug, o skaitytojų lyg ir 100 kartų daugiau. Aš čia pradžioje visaip kalbinau, kad prisijungtų tylūs skaitytojai... Ok. Jūsų valia, kiekvienas tegu elgiasi kaip jam geriausia, bet visąlaik turėkite omeny, kad mums tikrai bus malonu, jei prisijungsite.
Ačiū, kad perskaitėt.
Iki.

Nesutikciau su teiginiu, kad ateis ta forma, kuria itikejes. Arba is dalies. As vaikas buvau nesveikai skeptiskas. Netikejau baubais, laumem, vaiduokliais ar dar kokiu briedu. Ir bresdama netikejau. O kai pradejo reikstis visokie "keisti" dalykai - pirma issigandau, galvojau stogas vaziuoja, mediku pagalbos ieskojau ir tt. Kol mano psichoterapeutas nepasake, kad turiu dovana. Na, del to, kad tai "dovana" as galbut gincyciausi. Bet. Buvo sokas, kad va, zmogus issilavines, protingas, o sako, kad su mano "gliukais" viskas gerai, kad as visiskai normali ir manes gydyti nereikia. O tada pradejau mastyt. Kad nusisneka akli neigejai. Juk VISKA galima paaiskint mokslu. Ir viena kitam nekliudo. Taip, visko mes dar negalim paaiskint, bet tai nereiskia, kad neimanoma. Kiek gi anksciau "antgamtiniu" dalyku mokslas JAU paaiskino. Ir jie patapo visiskai "gamtiniais". Bet tai nereiskia, kad zaibas, griaustinis, ar dar kas nera kazkas magisko. Va zmones ir smeklas bando jau paaiskint - elektromagnetiniais laukais, dar kazkuo, bet bando. Tik dauguma klaida daro, sakydami, kad va - tai kazkokios bangos, ar kazkas, ir vadinasi tai neegzistuoja. Dar ir kaip egzistuoja. Tik kad galbut mato/girdi ne visi zmones, tik tie, kurie del kazkokiu priezasciu jaucia (placiaja, visu jutimu prasme) platesne spektro dali i kazkuria puse. Su mano mieliausiu kazkada sedejom ir ziurejom i fizikine skale (kur visi rentgeno spinduliai, matomi, girdimi, infraraudoni ir tt, kur virs lentos fizikos kabinetuose kabo). Ir viskas logiska! Va, vaikai kol mazi - girdi aukstesnius garsus, sunu svilpukus ir pns, o po to isauga. O kas, jeigu neisauga? O kaip zmones, kurie zemesnius girdi? Galbut ir mato kazka placiau i kazkure spektro puse.

Prasipletojau, zodziu. Tikiuos kas nors mano marmalynej supras, ka omeny turiu

Aurrora, prasneks zmones, kai ateis laikas, kai bus pasiruose, nebebijos "kas ak pasakys" ir panasiai Viskam savas laikas. Aciu, kad daliniesi.

Aurrora, is tavo pasakojimo panasiau kad matai zmones . As del to taves ir klausiau. As juos irgi galiu matyti, kai jie patys to nori Nes as visai nenoriu ir is manes jie gautu i nosi, o ne apkabinima ( nes labai daug blogo apie juos zinau) .
Kadangi esu juos maciusi ir tikrame , zmogiskame pavidale ( neuzvoziau nes maciau pirma zmogiskame o po to isejusius pasiganyti ) , ir tavo aprasytame. Jie gyvi Jie gali iseiti is savo fizinio kuno . Ne vieno neklausinejau apie fizinio kuno busena tuo metu, bet kiek galiu matyti pati, jie tuo metu guli arba sedi meditacineje lotoso pozoje, dazniausiai matau gulincius, sukryziavusius rankas ant krutines.

Tu planuoji taip paskraidyti ? Pas mane neuzsuk Nes susidurti gali su mirusiais, kiek suprantu toks susitikimas buna pavojingas gyviesiams.
Kai kurie nebegrizta is pasiskraidymo. Toki atveji girdejau

Labai gerai parasyta

Aurora viena vaika maciau po aplankymo, vaikui voztelti negaleciau , maciau ji ir per televizija , Su izimybemis ...

Džiaugiuosi, kad nematau jokių dvasių - nei gyvų, nei mirusių. Kažkaip nejauku būtų, o gal nesu pasiruošusi tokiems susitikimams, todėl jos ir neužsuka pas mane.

O susitikimus visada mintimis išsikviečiu. Ir vyksta dažnai tokie neįprasti dalykai, kad negali patikėti, vos pradedu intensyviau galvoti apie kokį nors žmogų, būtinai gaunu žinotę apie jį arba pats žmogus paskambina, parašo. Praeitą savaitę mane per FB susirado grupiokė, kurios jokių kontaktų neturėjau ir nebendravome daugybę metų, bet kai pagalvojau apie ją, jog norėčiau sužinoti, kaip ji laikosi, kaip jos gyvenimas susiklostė, po kelių savaičių ji atsirado ir susitikome pasikalbėti. Mūsų mintys yra visagalės, todėl jomis reikia atsargiai naudotis, nes galima ne tik gėrį prisikviesti, bet ir žmogų užmušti.

Pirmaargenta, kartais ieskojimas tai ko geriau neliesti buna prazutingas....kazkas minejo prakeikimus, kazkas nuziurejimus, kazkas palinkejimus... Dabar labai madinga sakyti , kad galvokime pozityviai Pritariu, kad toks galvojimas tikrai neblogas tik pliusai labai smarkiai traukia minusus Todel pusiausvyra kartais nebloga iseitis
Dziaugiuosi ir as uz Jus Pirmaargenta
Mintys su artimais ir pazistamais zmonemis yra neblogas rysys.

Lygiai taip veikia ir mintys ne tik tarp artimu zmoniu, tarkime kazkas pykstasi darbe, po darbo tai tebejaucia....Kazkas negali pamirsti kazko skaudaus gyvenime, tai savotiskai pradeda persekioti ir skriaudeja....
Is sio skirelio labai greitai iseina daug gero parasanciu , nes nelengva saugoti, patarineti, praktiskai kartotis ir kartotis apie ta pati , nes mazai kas skaito kas jau kazkada parasyta.... O parasyta tikrai labai daug gero