Pagyvenus, ne perfekcionizmas cia kaltas. Galvoju, kad nepaisant visu naujo sefo smsu, naujas darbas man neatrodo realus. Dar nematau saves ten - netikiu dar. O va senas darbas - mano meile - jau mojuoja man: zmones klausineja ar as laiminga, o man liudna iseit! Uzleidziu savo stala nuo pirmadienio, laikau atstuma nuo naujo projekto leisdama didesne dali atsakomybes prisiimt savo komandai, sudarineju perdavimo planus, sefe nuolat kalba apie mano darbus iki isejimo, derinam atostogas tiksliau ji mane vercia pasiimt savaite, kad maziau moket reiktu... o as per daug jautriai reaguoju, kiekviena zodi ir veiksma filtruoju per "ar cia del to kad iseinu" filtra ir matau, kaip keiciasi kai kuriu zmoniu elgesys. Mano komanda organizuoja atsisveikinimo vakariene - matau, kiek zmoniu ketina ateiti - per daug.... bus sunku labai sunku... tikiuos, kad puse ju nubyres - ne del to, kad ju nemegstu, bet tiesiog liudna. Jauciuos kaip tevu namus palikdama, nors tada taip blogai nesijauciau - vede nuotykiu troskimas ir atsiveriancios patirtys. Na gal kai is LT vaziavau buvo panasu, tik buvo daug greiciau viskas, tad ne taip kankinama ir niekas taip neklausinejo...
Vat skaitau ir pati suprantu, kaip kvailai viskas skamba. Racionalioji mano puse prunkscia i kumstuka... ir ka...
Tūkstantis Dienų rubinų raudonų, Kai lūpos skonio šokolado, Paskęsti jūroj lubinų. Ilgiuos. Baltų nakties staccato, Akių bekraščių ežerų, Dainoj paklyst, kai nieks nemato, Tylioj svajoj lig paryčių ištirpt puodelyje arbatos.