Slovakijos kalnai - rojus turistams

2006 metų liepos 15 - 21 dienomis keturių žmonių kompanija išsiruošė aplankyti tik žiemą matytų Aukštųjų Tatrų Slovakijoje.
Išvykome anksti ryte - 4 val. jau tik per galinį automobilio langą matėme Vilniaus žiburius. Siena, Augustavas... ir Varšuva liko už mūsų jau 9 val. ryte. Toliau Katovicų greitkelis, mokamas Krokuvos kelias. Įvažiavus į kalnų regioną Lenkijoje mus pasitiko... baisinis kamštis, nes ... remontas...
Čia nieko naujo - koleinyj, zmiana organizaciji ruhu, wypadki, čarnij punkt su siaubą varančiais skaičiais ir t.t. Vienu žodziu, ištisas remontas... Krokuvoje sugebėjome atsirasti gal 13 val. dienos, deja, sieną su Slovakija kirtome tik apie 15 val.
Smagūs kalnų keliukai, tai šen, tai ten šmėsčiojo nuostabūs kalnų vaizdai...
Atostogos...
Mūsų tikslas - Stary Smakoviec kurortas. Nepilna valanda nuo Lenkijojs sienos ir mes jau matome prieš kelis metus parūžusios audros padariniu bei Tatranska Lomnica miestelį. Pagrindinis tikslas - informacija ir nakvynės paieška.
Tatranskoj Lomnicoj problemų nėra - tik sustojome tuoj ir prisistatė moteriškė. Bet mus domino Stary Smakoviec. Ten ir patraukėm.
Šis miestelis jaukesnis. Ir turistų čia daugiau. Pastatėme automobilį mokamoje aikštelėje, nes kitaip ten neįmanoma. Mokestis nei didelis, nei mažas - 160 sk dienai ir berods 20 ar 30 sk valandai. Stovėjimas mokamas nuo 8 iki 17 valandos.
Turistų informacija dirba gan ilgai, o turint omenyje, kad pas juos kita laiko juosta - mes turėjome visą valandą "sutaupę".
Informacijoje nusipirkome kalnų trasų žemėlapius (120 sk) bei dar ten visokios info prisigriebėme.
Beje, su anglų kalba slovakus pradėjome varyti į neviltį. Tada prakalbome rusiškai - atrodo akmuo nuo žmonių dūšios nusirito. Jie atsakinėja kelis žodžius rusiškai, visa kita - slovakiškai, bet mes supratom. O rusų kalba jie supranta mus. Taigi... visiems gerai...
Dar einant iki turistų info viduryje gatvės mus sustabdė vyriškis ir ėmė klausinėti ar nereikia nakvynės. Mes ilgai nelaukę ir gribėm "jautį už ragų". Tiesa, nakvynę gavome ne Stary Smakoviec, bet netoliese esančioje Nova Lesna gyvenvietėje. Kaina 300 sk žmogui. Gavome du dviviečius kambarius su mini virtuve, wc, dušu, indais ir dvigule lova. Turėjome išėjimą į kiemą ir galėjome naudotis ir lauko židiniu, ir šašlykine, ir ... 11 metų kalnų gelbėtojų vilkšunio Čimo kompanija...

Vaizdai aplinkui puikūs, todėl nieko nelaukę išėjome į adaptacinį žygį. Pakilome iki Hrebionok keltuvų viršaus savomis kojomis ir tada patraukėme iš tolo girdimo vandens šniokštimo link. Kalnų upė kunkuliuodama lekia žemyn, o mes grožimės Velka Studena kriokliu.

Trasa veda žemyn upe - mums kaip tik pakeliui. Oras geras, bet kalno viršūnė pasislėpusi po juodu debesiu. Priėjome vėtros išvartytų medžių zoną. Vaizdelis mistinis ir skauda širdis, nes gamta suniokota vėjo stichijos...

Ir taip daugiau, negu pusę kelio. Vienoje pusėje belikę tik išversti kelmai. Deja, kita upės pusė dar netvarkyta.

Jaučiam, kad kojos jau ėmė linkti. Čia ir trasos galas pasimatė. Apsidžiaugėm, bet... atsiradome kaimyninje gyvenvietėje. Iki namų - gal 12 km...
Perėjom per gatvę, o ten traukinio stotelė. Išsisaiškinom, kad bilieto kaina tik 10 sk žmogui, o traukinukas išvyksta po 15 min. Berniukai greitai nubėgo iki artimiausio pensiono, nupirko bilietėlius ir smagiai pardardėjome iki Stary Smakoviec komfortabiliu traukinuku, su minkštomis sėdynėmir ir anglų kalba kalbančiu moters balsu, kuris pranešinėjo stotelių pavadinimus.
Smagi įžanga. Automobilį buvome palikę šalia kolibos, tai ten ir užsukom.
Aptarnavimas 100 balų. Jaunas vaikinukas išklausė mūsų užsakymo, atnešė kiekvienam po diiidelį ir baltą ... seilinuką su įvairių gyvūnų figūrėlėmis ir užrišo. Juokėmės vieni iš kitų. Tą vakarą koncertavo čigonų muzikantai. Paragavome česnakinės sriubos, kepto upėtakio, kniedlikų bei guliašo. Užgėrėme alumi bei arbata. Palikome apie 1100 sk koliboje ir patenkinti grįžome namo...

Taigi, tęsiu savo pasakojimą...
Antroji diena prasidėjo "lauktu" skausmu kojose - kalnai nėra mūsų kasdienybė, todėl ne spotininko kojytės ėmė protestuoti. Čia jau reikia susitaikyti ir tiek.
Ryte išdūmėme į Spiš pilį. Ji mums buvo arčiausiai, be to tai UNESCO saugomas objektas, todėl tikėjomės nenusivilti.
Na ir ką jūs galvojate, pilis didelė, bet ant kalno, o į jį įlipti nėra jau taip paprasta, nes jis pakankamai status.

Tačiau tas vargas buvo atpirktas su kaupu... Viduje tikrai gražu. Galima pasivaikščioti likusia gynybine siena, užlipti į bokštus, aplankyti muziejų. Įėjimas nėra jau toks brangus - 200 sk žmogui, o pilies dydis pakeri.

Kai kurie bokštai - tarsi uolos tęsinys. Vaizdas tikrai gražus.

Pilyje užtrukome apie porą valandų. Ten galima ir atsipūsti, pasėdėti, užkąsti. Yra wc, suvenyrų parduotuvėlės, maisto prekiu parduotuvė bei valiutos keitykla. Muziejuje galima pasiklausyti senovinės klavesino muzikos, kurią atlieka parsirengę artistai. Man dar teko duoti interviu smulkutei žurnalistei...
Po pilies mes patraukėme "ieškoti" ledo urvų. Buvom daug apie juos prisiskaitę ir žinojome, kad Dobšinska ladova jaskyna yra Slovenskij Raj nacionaliniame parke. Tai vienas didžiausių ledo urvų pasaulyje... Aišku, kad mums būtent ten ir reikia.
Tagi, vėl teko lipti į kalną. Kadangi įėjimas yra tik atitinkamu laiku, todėl mes turėjome gal 15 min. pasiekti urvo įėjimą. Ačiū Dievui spėjome.

Įėjimo kaina - 150 sk žmogui. Foto bilietas 200 sk, video - 300 sk. Urve šalta minus 2 laipsniai. Būttina turėti megstukus, avėti normaliais batais, nes tiesiog galima peršalti. Ten yra 26 metrų storio ledas. Vaizdas, kai viduryje vasaros patenki į žiemą tikrai pakeri. Fotografavimas su trikoju draudžiamas. Įeiti galima kas valandą iki berods 17 val. Ekskursija trunka apie 35 min.
Net pristatomoji lenta viduje pagaminta iš ledo

Vaizdai be komentarų...



Tikrai buvo gražu, tačiau viskam ateina pabaiga. Keliukas atgal smagiai vingiavo žemyn. Maloniai šildė vasaros saulytė...
Kelias namo neprailgo, nes vis dar lydėjo Slovenskij Raj NP vaizdai.
Pervažiavus Popradą pasukome Štrebske Pleso link - norėjome pamatyti kalnų ežerą. Ir vėl teko lipti į kalną...
Vakarėjo, vėjas buvo visiškai nurimęs, todėl ir išvystas vaizdas visiems patiko.

Grįžtanat prie automobilio mus lydėjo suvenyrų kioskeliai. Jie dirbo iki pat sutemų, o siūlomas asortimentas ypatingai nesiskyrė nuo lietuviško - mediniai drožti virtuvės rakandai, medus, įvairūs žaislai, pintinės iš vyteliu... Tiesa, vienas skirtumas buvo - ten viskas pigiau...
Antra diena buvo visai prie pabaigos kai išsitiesėme savo lovose. Kojoms teko dar vienas išbandymas - visi lankytini objektai kalne, todėl tai buvo kaip adaptacinis žygis nr.2...

Trečioji diena išaušo šilta ir giedra. Taigi, prasidėjo TA diena, dėl kurios ir buvo sumanyta visa kelionė. Kuprinės jau sudėtos iš vakaro, todėl liko tik papusryčiauti ir pimyn į kalnus.
Startavome Stary Smakoviec miestelio centre. Keltuvu pasikėlėme iki Hrebionok ir pirmyn. Kelia simpatiškas traukinukas. Žmonių daug. Kaina 150 sk pirmyn ir atgal, arba 130 sk pirmyn ir 40 sk atgal.
Užkilę žmonės išsisklaidė - kiekvienas patraukė savo numatytu maršrutu. Taigi, mes ėjome raudona trasa. Iš pradžių nieko ypatingo - miško keliukas, turistų daug. Pamatėme nešikus, kurie neša įvairius maisto (ir ne tik) produktus į chatas, esančias kalnuose. Vaizdelis neblogas - jauni vaikinukai prisitvirtinę nešulį taip, kad virš galvos dar kone 2 metrus pūpso. Kaip jie tiek užvelka į tuos kalnus - suvokti sunku. Bet pagarba jų sunkiam darbui...
Na o mūsų trasa vis aukštėjo. Baigėsi aukštas eglių miškas. Prasidėjo krūmynai, kalninės pušys. Keliukas pavirto į sumestų uolų nuolaužų "tiltą". Kai kur atsirado improvizuoti laipteliai, bet jau vaizdai atsivėrė...


Ėjom ir tiesiog akimis rijome tuos vaizdus. Visada kažkur netoli girdėjosi vandens šniokštimas. Buvom sustoję šalia upelio. Pasipildėm vandens atsargas, pasigrožėjom šalia vandens žydinčiais augalais.
Aukštai kalne išvydome pirmąjį savo kelionės tikslą - 2 su viršum km aukštyje stovinčią Terio trobelę.
Augaliukai baigėsi, liko tik uolos ir uolos, bet atsisuki, o vaizdas tiesiog akį veria. Netrukus ir trobelę priėjome.
Tai tiesiog namelis, kuriame gali atsipūsti, suvalgyti česnakinės ar kopūstų sriubos, išgerti arbatos, kavos ar kakavos. Jei yra norinčių, gali užsisakyti alaus ar stipresnių Slovakijos gėrybių.


Kainos nedidelės (ypač kai pagalvoji, kokiu būdu visi produktai atkeliauja į tą trobelę). Užtat vėjas viršuje gerokai didesnis. Teko traukti striukes, nes darėsi šalta. Bet užtat vaizdas gerokai pasikeitė - atsirado kalnų ežeriukai, sniegas.


Atsipūtę Terio trobelėje patraukėme mėlyna trasa auštyn. Žmonių gerokai apmažėjo. Trasa darėsi vis sudėtingesnė - statesnė, kai kur teko lipti jau beveik keturiomis. Bet užtat atsirado gyvūnų. Vieną tokį pavyko užfiksuoti. Tai švilpikas. Simpatiškas toks ir smalsus labai.


Toliau trasa ėmė driektis jau ir per sniego lopinius. Vizdelis neblogas - vasara, saulė kepina, bet tenka vaikščioti tokiu patirpusiu sniegučiu


Na o po to sniegučio prasidėjo visa įdomybė. Visi lipome keturiomis. Po kojomis uolos gabalai ėmė judėti, kalnas dar labaiu aukštėti. Kartą net suabejojau - ar nebūsime iš kelio išklydę, bet tuoj, už kelių žingsnių pamatėme trasos (kuri perėjo į geltoną spalvą) ženklą. Vadinasi viskas gerai.
Priėjome didelį sniego plotą, kurį įveikti buvo tikrai sudėtinga, nes menkiausias netisklus žingsnis ir slįsti žemyn kokius 300 - 400 metrų. Man čia buvo katastrofa, nes esu slydimo bailė...
Bet viskas baigėsi gerai. Tik va iš tos sniego baimės nemačiau, kas mūsų laukia už to sniego. O ten grandinės ir status kopimas aukštyn.
Oi, va čia tai jau buvo visiškai naujas ir nepatirtas dalykas. Kad kas nors žodeliu būtų užsiminęs paimti virves ir krabinus... Ne. Niekas... O jie ten visai praverstų (ne dėl to, kad padėtų kopti, ne. Dėl saugumo, tik tiek...) Na ką, fotografuoti buvo per baisu, žiūrėti atgal - dar baisiau. Teko ropštis ir ragais, ir nagais kabinantis į tas uolas ir grandines.
Juokiasi iš manęs alipinistai ar ne pirmą kartą į kalnus einantys žmonės, bet patikėite, man (ir ne tik) tikrai buvo viskas nauja. Kiekvieną kartą perdėdamas koją turi susirasti jai vietą. Kiekvieną kartą paleisdamas grandinę, turi žiūrėti, kur toliau... Oi, dar dabar širdelė sudreba.
Taigi, Prečne sedlo - tokią perėją mes turėjome įveikti. Pagal trasos aprašymus turėjome užtrukti apie 1:30 min., bet užtrukom ilgiau, nes priekyje mūsų su vedliu keliavo 8 užsieniečių kompanija. Senukai tokie, todėl labai jau užstabdė. O aplenkti be šansų.
Tai va, aš ėjau pirma, todėl ant pačio to vadinamo balno neiškenčiau ir išsitraukiau fotiką. Čia mano kelionės draugai dar vis kariasi


O čia mes turėsime leistis


Nusileidimas buvo paprastesnis, nes kalnas anoje pusėje nuožulnesnis. Beje, trasa yra vienpusė, todėl nuo Zbojnicka chata (į kurią mes ir traukėme) kelio iki Terio trobelės nėra.
Leidžiantis jau žinojome ko tikėtis, todėl sėkmingai aplenkę mūsų senukus pasileidome tikslo link. Ne už ilgo pasirodė ir Zbojnicka trobelės stogas


Dar kartą pasisveikinę su švilpikų šeimynėle bei pasipildę vandens atsargas šaltiniuose, pasiekėme tą trobelę.
Trobelė prieš keltą metų buvo sudegusi, bet visiškai atstatyta ir nauja tokia. Vidus gražus, su originaliu šviestuvu


Mes planavome čia nakvoti, bet ... nebuvo laisvų lovų. Beje, ten nėra atskirų kambarių - visos lovos vienoje didelėje patalpoje. Tualetas lauke. Nakvynės kaina 350 sk žmogui. Duoda pagalvę, čiužinį bei antklodę. Jokios baltos patalynės. Faktiškai reikia turėti savo miegmaišiuką. Pasiūlė gultis kavinėje ant žemės...
Buvo 18 valanda, todėl mes užvalgėme ir nusprendėme leistis namo.
Beje, neatrodė, kad lauke taip vėsu, bet čia radome krūvą prietaisų. Taigi, taip atrodo termometras kalnuose liepos viduryje


Užrašai rodė, kad mūsų maršruto ilgis iki Hrebionok yra 2 valandos ir 15 minučių.
Lėkėme kaip ant sparnų. Viskas jau buvo žinoma, nor ėjome kita kalno puse. Sutikome dar du nešikus. Pasitraukėme ir davėm kelią, nes jų darbas išties sunkus...
Ką jūs galvojate - po 1 valandos ir 30 minučių stovėjome prie Hrebionok keltuvo, kuris... jau nebedirbo.
Ką gi, du slivovicos gurkšniai (kuriuos jau leidome sau padaryti, nes paskutinė trasos dalis ėjo asfaltu) sugrąžino šiek tiek jėgų ir pasišokinėdami bei linksmai šnekučiuodamiesi per 20 minučių pasiekėme automobilį.
Kalnuose pravaikščiojome 10 valandų ir kritome negyvi į savo lovytes (prieš tai ištepę pavargusias kojas visais įmanomais tepalais).

Na ir paskutinė mano pasakojimo dalis.
Nuotraukyčių jau liko nedaug, bet savo kelionės po Slovakiją pabaigoje mes išvydome taip pat nuostabių dalykų.
Visų pirma, tai siaubingas buvo kitos dienos rytas - kojos žviegte žviegė - niekur neisim. Nepadėjo nei tepaliukai, nei 12 valandų miegas...
Reikia sportuoti prieš važiuojant į kalnus. Mes, deja, to nepadarėm. Patys kalti...
Taigi, sumąstėme išbandyti raftingą Vah upe. Jį užsisakėme telefonu. kaina žmogui 625 sk. Atvažiavome į sutartą vietą Lipstovkij Jan miestelyje. Mus paėmėm du vyrukai su mikro autobusiuku ir nuvežė aukštyn upe. Turėjome plaukti 12 km akmenuota kalnų upe. O kelionės gale atsidurti prie savo palikto automobilio.
Vietoje vyrukai ištraukė pripučiamą valtį. Pasiruošimas vyko apie 10 min. Tada, vienas iš jų sėdo į galą už vairininką, o mes keturiese - už irklininkus. Gavome instruktažą, bet kaip vėliau paaiškejo, mūsų baidarininkų patirtis padarė įspūdį net pačiam vadovui...
Na ir 12 km plaukėme. Upė tuo metu neturėjo daug vandens. Keliose vietose teko lipti ir stumti valtį, bet šiaip visai smagiai ten pasiturškėme... Kadangi niekas nenorėjo likti krante, todėl turiu tik upės nuotrauką


Po raftingo dar nuvažiavome į Jasnos kurortą apžiūrėti tų vietų, kur kadaise išmokome slidinėti. Ech, vasarą viskas atrodo kitaip, o vietos jau taip sukelia nostalgiją...
Aplankėme nuostabaus grožio Demeniovo slėnyje esančius Svoboda stalagtitų-stalagmitų urvus su požemine upe. Kaina panaši kaip ir ledo urve, bet grožis taip pakeri, kad net spanuose negali sapnuoti. Viduje apie plius 7 laipsnius, taigi nėra jau taip ir šalta. Įėjimas taip pat kas valandą iki 16 val. Ekskursija trunka apie 60 min.
Vėliau perskaičiau, kad šis urvas yra vienas gražiausių tokių urvų ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tik va, pagailėjome pinigėlių foto bilietui, tai ir neturiu nė vienos nuotraukytės. O čia tikrai verta fotkinti. Ir trikojį galima neštis...
Tada dar aukštyn į Jasna kurortą. Neatsispyrėme pavakarieniauti Bela pute esančioje koliboje Kolesko. Ten dar vis gyvena tos kolibos dvasaia - didelis ir baltas šuo, kuris visus svečius pasitinka, apuosto ir palydi iki staliuko...
Ech, nostalgija. Tas šuo ten gyveno dar 2000 metais, kai mes atvažiavome mokytis stovėti ant slidžių...
Taip dienelė ir prabėgo. Važiuojant atgal užsukome į prekybos centrą, prisipirkome lauktuvių (kaip gi namo grįši be Slivovicos ar Borovičkos), o kitą rytą jau dardėjome Lenkijos link.
Tuo mūsų kelionė tikrai nesibaigė. Krokuva, Veličkų drukų kasyklos, Griunvaldas, Olštinas, Hitlerio bunkeliai "Vilko guolis" ir Mikolaikos...
Išmaišėme pusę Lenkijos, aplankėm istorines vietas, pasigrožėjome Mozūrijos ežerais ir tik tada grįžme namo. Tačiau didžiausias įspūdis - kalnai bei olos Slovakijoje. Su tuo tikslu ir rašiau šį foto reportažą, kad pasidalinčiau su visais turima info, turimais nuostabiais vaizdeliais...
Sėkmės visiems keliautojams.

Na visiška Ūla nepavadinsi - Vah gerokai sraunesnė ir akmenuotesnė, bet ekstremalumų tai irgi nebuvo
Tiesiog smagiai pasiplaukiojom ir tiek. Aš įsivaizdvau, kad raftingas turėtų būti susijęs su adrenalino antplūdžiu lekiant pers sūkuriuotą vandenį žemyn, bet matyt teks važiuoti į Turkiją. Sako ten gerai
Papildyta:

Ačiū, kad skaitote
Papildyta:

Taip taip, Šaltmėte, kalnai nuostabu. Jie gerai ir žiemą, ir vasarą. Yra minčių dar ir rudenį kur su vaikais patraukti. Jaučiu, kad kelionė neapsieis be kalnų...
Dėkui

Labas, nekantrauju ir aš prisidėti prie pasakojimų apie Slovakijos grožį...
Dabar , kai jau visa kelionė tik prisiminimuose, atrodo, kad viskas buvo nuostabu ir tiek.Deja, pirma kelionės diena buvo labai sunki-agentūra mus išsiuntusi į šį nuostabų kraštą nusprendė, jog mes išvykę 16 val nuvyksime į vietą kitos dienos 9 val ryto.Iš tikro mes atsiradome savo viešbutėlyje 5-iomis valandomis vėliau-taip pat 16 val maždaug ---pavargę, nusikamavę, niurzgantys ir bambantys .Dėl to, kad praktiškai praradome vieną dieną, teko iš esmės keisti programą ir 'suspausti" ją maksimaliai.Vakare sėdome į 'električką" ir važiavome į Poprado miestelyje esantį akvaparką atmirkyti pavargusių kaulų.
Oravos pilis taip ir liko neaplankyta -būtų buvę per toli važiuoti, todėl gidė mums pasiūlė kitą pilį.Kai nuvykome, buvome šokiruoti, kad jokia tai ne pilis , tai paprasčiausi rūmai-Kaštielske muzeum Betliar, panašūs į gintaro muziejų Palangoje.Oj kaip mes klydome-tai , ką pamatėm viduje atpirko su kaupu patirtus "moralinius nuostolius" Gailiuosi, kad nenusipirkau bilieto fotografavimui .Todėl, kad neturiu nei vienos nuotraukytės, daug nepasakosiu, jei kam įdomu bus papasakosiu atskirai.
Taip pat nepamatėme žadėtųjų Demanovų urvų -per toli.Taigi vietoj jų mums pasiūlė-Dobšinska ladova jaskyna.Tai yra tik ledo urvai.
Ties ta vieta mūsų kelionės nukrypimai kaip ir baigėsi, kitur suspėjome visur , kas buvo numatyta.
Nuotraukoje mus sužavėjusi Betliarų pilis
Antrojoje yra vaizdas ryte pro kambario langą

Plaukiojimas plaustais Demanovo upe.Kai atvykome prie plaustų pasidarė tiesiog gaila savęs-pliaupė lietus, plaustų suoliukai šlapi, mes apsigaubę visokiais celofaniniais lietpalčiais.Tačiau kai sulipome ir pajudėjome iš vietos, oras tiesiog nušvito, debesys išsisklaidė.Aplink-tyli upė, aukšti kvapą gniaužiantys kalnai ir...nuostabusis mūsų plaustininkas.Visą kelią upės takas aidėjo nuo mūsų juoko.Vienoje Demanovo upės pusėje pusėje- Lenkija, kitoje-Slovakija.Taigi kaimynai nebūtų kaimynai jei vieni kitų nepašieptų.Štai plaikiame pro vieną viršukalnę lenkų pusėje, o mūsų plaustininkas ir porina-tai cukraus kalnas, kai lenkams būdavo sunku, jie ją imdavo laižyti ir nulaižė...kitoje pusėje-7 sustingę akmeniniai „vienuoliai“.Jei plauktų kada pro šalį vyras ir žmona, kurie vienas kiatm būtų ištikimi arba nekalta mergaitė, tie vienuoliai atgytų.Deja, tokių žmonių , matyt , nebūna...O kodėl vienų plaustininkų liemenės juodos , o kitų mėlynos?-klausia jis mūsų.Taigi „tie, kur su juodomis gedi-prieš 3 dienas apvirto jų plaustas su turistais...“
Istorija po istorijos, net burna nespėdavo užsičiaupti nuo juoko.Galų gale paklausė kam reikalngi eglišakiai plausto priekyje (žinoma, kad vainikus pinti , jei turistai ima skęsti...), o toliau istorija išsirutuliojo į patarimus kaip palaidoti 5 būdais uošvienę...

Saulėlydis pro langą

Labai įdomus gamtos ir miesto derinys.

Ačiū.
Labai puikus kelionės įspūdžių aprašymas. Šiemet irgi keliavau su novatur šiuo maršrutu ir labai patiko. Išvažiavome iš Vilniaus apie pusę penkių ryto ir suspėjome įvykdyti visą kelionės programą.

Tikrai galiu užtikrinti, kad Slovakijos kalnai puikūs ne tik slidinėjimui. Ten tikrai norisi sugrįžti ir vasarą. Keliauti su organizuota ekskursija irgi nebūtina. Tuo įsitikinau užsikėlusi keltuvu į Lomnicky pik- ten kaip niekur nieko sutikau kaimynę atvažiavusią savo mašina.
Geriausia apsistoti Stary Smokovec miestelyje ir esančiu traukinuku(atitinkančiu mūsų troleibusus) galima nukeliauti į šalia esančias lankytinas vietas.
esu pasiryžusi po kelių metų vėl keliauti. Bent jau mano dešimtmetis vaikas liko patenkintas pasivaikščiojimais po kalnus, ypaš jam patiko lipimas kopetėlėmis tam vadinamam Slovakijos rojuje.


čia mano vaikas be jokių apraišų ir saugos virvių kapanojasi į 30m ar panašaus aukščio uolą. Man kinkos drebėjo, bet vadovė tikino, kad apačioj yra tik vienas kryželis per visą kalno istoriją.

Dėkoju, už pastabą, kažkodėl fotki nutarė šiandien streikuoti. Įkėliau į SM asmeninį albumą.


Čia nuotrauka labai sumažinta ir praradusi didelę savo žavesio dalį. Čia mano pradinukas lipantis drąsiai ten, kur man kinkos drebėjo.

Ech, buvau ir aš šiose vietose su savo antrąja puse ir draugais... , jau du kartus, bet svajoju ir vėl kaip nors nulėkti... Nors yra daug gražių vietų pasaulyje bet čia kažkaip labai traukia sugrįžti... be to, kai rugpjūčio mėnesį pabuvom, tai visą ateinančią žiemą nesirgom, manau, kad pasivaikščiojimas kalnuose ir pakvėpavimas kalnų oru - labai į sveikatą

O mano vyrą tai žvejyba Slovakijoje traukia

Mes kelionę susiorganizavome patys, susiradom Internet'e, kur apsistot - labai patiko, mažam miesteliuke Nova Lesna, privačiai, pas žmones, visai šalai geležinkelio stotelė. Jei kas norėtų važiuot, galėčiau parekomenduot

mes irgi buvom Slovakijos tatruose buvom ziema, slidineti. labai patiko. buvom urvuose, tik ne ledu, o paprastuose, nes ledo urvai dirba tik vasara, kad butu atrakcija, nes ziema kokia atrakcija, kai ir taip pilna sniego
taip pat verta nuvaziuoti ir termalinius baseinus super, kai oro temp. -20 ar daugiau, o vandens +36 ir daugiau, esi po atviru dangumi, ant galvu krenta sniegas, o tau taip karsta, kad iseini ant sniego paguleti. mes buvom tetralandijoje ir besenovos baseinuose