Iš paslaptingo gruodžio glėbio.
Žiūrėk pro langą balta ir gražu,
O šviesuliai padangėj slėpės.
Užklojo žemę patalas purus,
O speigas jau dantis galanda.
Sušaldė žmoguje jausmus tyrus
Ir meilė kelio vėl širdin neranda.
Pakilo dar pūga smarki
Ji sniegą po laukus tik saujom žarsto.
Tu ištari šiltus žodžius... svarbius,
Bet šiaurės vėjas juos pakelėse išbarsto.
Balta tyla taip užgožia spalvų garsus,
Juoda naktis ir šviesą, šilumą praryja.
Gamtos ramybė skverbias į visus
Ir tik pavasariui pašaukus vėl atgyja.
(SIMONAS KADAGINIS)
