
Labas rytas.
Sveikos panytės ir su švente Kur dabar mes būtume, jei viskas būtų palinkę kitaip, graudu pagalvoti ir ačiū D., kad esame ten kur esame
SM visai užlinko, neleidžia nei prisijungti nei cituoti. Galėtų dalį dešimtmečio kauptų žinučių panaikinti ir taip susimažinti apimtį, nesuprantu to bereikšmio kaupimo, kas ką parašė ar pabezdėjo
Keturias dienas kankinausi darbe su didžiausiais skausmais, to dar nebuvo, teko atsisveikinti iš karto net su dviem dančiais, nes sugebėjo abu užpuliuoti. Dar buvo galima ką daryti, bet jau neturėjau jėgų tiems nervų traukimams ir marinimams, irgi skausmingas reikalas. Tik sulaukiau išeiginių, iškart pas dantistą į Klinikas. Ten irgi su nuotykiais, bet susitvarkiau. Priėmė gyva eile.
Niekaip vyro nepriprašau pritvirtinti du tvoros segmentus, kur dukriukas atidavė, tai turbūt dėl jo nežemiško pavydo susitvarkysiu tik po jo... mirties arba pati anksčiau... ir nereiks. Kažkoks absurdas, pats nedaro, samdyti priešinasi. Na nenoriu cirkų prieš kaimynus, gėda, jei su kirviu lakstyt pradės, toks jau jis ūmus yra, nepakeisi. Labai liūdna dėl to, pavasaris čia pat, tuoj pradės krūminės rožės lapukai lysti, bus nebe laikas.
Labuka,
oi, Lyžukiuk, koks skausmas....
Iš visų gyvūnų man labiausiai skaudėjo dėl Čiaumuko, nes jis buvo mano siela ir kodėl likimas toks žiaurus... atėmė iš manęs jį...., labai jus užjaučiu.
Jau dabar dėl Justės, jei man kas, kas čia žino, gal spės mažoji anūkė paaugti, bet su vyru jau esam aptarę. Žuvys kaip ir žuvys.
Ne kažką man su sveikata, bet viskas likimo valioj. Baisu, kai šeimininkai anksčiau išeina už augintinius ir anie lieka tarp dangaus ir žemės, o neduok d. papuola į žiaurių antžmogių rankas.
Porininkei pasisakiau apie planuojamą išėjimą į užtarnautą poilsį, lai žinosi ir džiaugiasi, neilgai jai teks mane pakęsti.