Sliduma be proto. Išeinu ryte apsimiegojusi į kiemą, važiuosiu sandėlį chebrai atrakinti.. Na, sniegas nuo vakar , kas čia tokio. Žengiu kelis žingsnius link mašinos - slyst, pyzt ant subinės...
Eilinį kartą apsidžiaugiau, kad ji plati ir riebi. Net nesuskaudėjo, kaip ant pagalvės.
O ant mašinos lango - centimetro storio ledo sluoksnis. Pabandžiau gramdyti - būtų darbo visai dienai. Atsinešiau karšto vandens ąsotėlį, užpyliau. Truputį skylutę kaip tanke pratirpdė.
Nuvažiuoju prie sandėlio - išlipti neįmanoma. Niekaip kojos negali į planetos paviršių įsikabinti.
Šiaip ne taip čiužinėdama nuslinkau prie durų. Bandžiau sandėlyje ieškoti žemių - kur tau. Iššluota, išblizginta dar nuo penktadienio. Kai nereikia - tai po rūšiavimo mašina keli kibirai būna, tai prie įėjimo. Šiaip ne taip prišlaviau gal arbatinį šaukštelį, mol pabarsčiau takelį kaip skruzdei atgal iki mašinos.
Reikėjo važiuoti į sportus kojai, tai pažadinau Mb ir liepiau vežti. Prie autobusų stoties autobusas kabinęs sunkvežimį. Mieste, nors gatvėws ir barstytos, vis tiek slidu. Dar kelis nulėkimus į griovius matėme. Ant Via Baltikos žiedo ukrainiečių benzinvežis susikabinęs su sunkvežimiu, eismas užblokuotas gal iki Vilniaus kelio. Paskui po pusantros valandos vėl važiavome į miestą, dar eilė stovėjo, niekas nepatraukta, tik visi varė priešinga eismui puse. Mūsų miestuke prie įvažiavimo moteriškė stovi, nuskynusi stulpelį ir per Marytės plauką nenuvariusi į gilų gilų griovį, kur iš po užtvankos išeina. Du ratai jau kabojo. Tai vargšiukę ištraukėme.
, ai.. 
Visą dieną kriuksi ant sofkės, nei malkų neatneša.
