Nesuprantu, ko šiuolaikinis jaunimas baisisi tomis talkomis, o ir tėvai gal priepuolį gautų, jeigu studentus išsiųstų.
Taigi nesibaigiantis tūsas, nesibaigiantys nuotykiai.
Antrame kurse dirbome žemkės pomologiniame sode, pradžioje skynėme slyvas, paskui obuolius. Buvo toks labai bjaurus brigadininkas, kas rytą mus koneveikdavo. Vieną dieną skirstydamas darbus parodė kažkokią nedidelę obelaitę ir prigrasino jokiu būdu neskinti nuo jos obuolių, anei vieno.
Mes ir neskynėme. Tik visus alei vieno apvalgėme. Vienas kitą pakeldami, kad pasiekti. Liko kaboti tik graužtukai. O ką, skinti tai neskynėme...
Reikėjo pamatyti jo veidą kitą dieną. Taip gimsta serijiniai žudikai.
Čia tai geras. Aš tai daugiau iš mokyklos prisimenu: mokytojams knopkes dėdavom ant kėdžių, suolais lakstėm. Vieną kartą pabėgę iš pamokų Botanikos sode negyvą žmogų radom, grįžom bėgte pas direktorių. Policiją iškvietė, o pasirodo kažkoks girtuoklis įkritęs į šulinį. Bėgom iš pamokų draugiškai visa klasė. Lietuvių k. mokytoją įsiutindavome dainuodami Cyp, cyp viščiukai ( jos pravardė cypcė buvo) O rusų mokytojas tokia šlangutę nešiodavosi, berniukus vis mušdavo, bet tai tik pasakymas mušdavo, greičiau jau gąsdindavo, tai jį gestapu vadinom. Vieną pamoką berniokai taip įsiutino jį, kad mokytojas mokinį suolais vijosi 
