Būna be galo sunkių akimirkų, kai atrodo, kad kaip ta varlė išrūgose kojomis sviestą muši. Kai norisi klykti, kaip viskas nusibodo ir pavargau. Betgi įjungiu logiką : kas daugiau, jeigu ne aš. Dar žingsnis, dar vienas kitas darbas ir išvešiu. Ir tikrai - kažkaip greitai vargai pasimiršta. Bet kad kiltų minčių trauktis į nebūtį - niekada nė iš tolo. Todėl ir neįsivaizduoju tos būsenos.
Gretimame miestelyje baisi mirtis. Moteriškė iš vakaro vedžiojo šuniuką ir įkrito į prakastą tranšėją. Ten vandens buvo, nesugebėjo išlipti. Medikai konstatavo, kad tiesiog nusilpo ir sušalo. O vyras naktinėje dirbo, tik iš ryto grįžęs puolė ieškoti.
