kaip suprantu vyras labai daug padėjo šitame reikale.
dar baudžiu žmones na toks popierinis darbas. 
bet tai gerai, kad tu turi tiek kantrybės siuntinėt.
man patinka gilintis į konkrečią bylą, ieškoti praktikos ir stebėti kaip gimsta sprendimas. Aišku yra visokių niuansų, krūviai, kokį teisėją pasiseka gaut ir t.t. Alga nedidelė, aišku galima ir klasę gaut ir nuo stažo kažkiek kyla, bet kito kelio tapt teisėja nėra Na yra tiesa, doktorantūrą baigt reikia.
man patinka gilintis į konkrečią bylą, ieškoti praktikos ir stebėti kaip gimsta sprendimas. Aišku yra visokių niuansų, krūviai, kokį teisėją pasiseka gaut ir t.t. Alga nedidelė, aišku galima ir klasę gaut ir nuo stažo kažkiek kyla, bet kito kelio tapt teisėja nėra Na yra tiesa, doktorantūrą baigt reikia.
Kaip faina, kai darbas patinka 
Geriau už mažą atlyginimą dirbti mėgstamą darbą, nei atvirkščiai
Dzeuse, apie savaitę laiko, bet naudoju mažai
pagrinde su kitom bylom dirbau, su baudžiamosiom labai mažai. Dabar viso šito nebebus. Nežinia su kuo paskirs, naujas kabinetas, naujas kolektyvas. O tai labai daug lemia, kad gerai jaustis darbe. Nu patarkit man, kaip elgtis, kai jo pagrindinis žaidimas yra mėtyti žaislus/daiktus? Ta prasme mėtyti tai ne tik kad numesti, palikti nesutvarkytus, bet tiesiog pakelti ir sviesti, pakelti ir mesti, paimti ir mesti... Dar nelabai vaikštantis mėgdavo po spintelėm užmesti/pakišti kamuoliukus, bet tai priėmėm kaip normalų dalyką, kaip galimybių išbandymą, kaip kažko išbandymą... Dabar žiūriu ir nebesuprantu. Su merginomis nieko panašaus nebuvo, nors tiesą pasakius, neatsimenu, ar tokio amžiaus joms liepdavau surinkti žaisliukus. Šitam tik pabandyk pasakyti, kad pakeltų/nuneštų kokį daiktą, popieriuką, tai iškart mosuoja rankom, rėkia "neee", o jei bandau priverst, tai rėkia, verkia, bet neima ir viskas.... Bijau versti, bet bijau ir žiūrėt, kaip jis neklauso, ignoruoja, gyvena pagal savo taisykles... Vakar jau galvojau, kad gal reikia pasikonsultuot su kokiu psichologu....? Labai bijau, kad neišaugtų koks agresyvus, nesivaldantis, nervininkas... 
- skaičiuoju, kiek rūbų pirkau per 2016 metus sau ir vaikams, koks proc vykusių ir nevykusių pirkinių, kiek pirkta online ir offline ir pan </p>
: panai pirkau 130 rūbų (neskaitant kojinių, apatinių, pėdkelnių), palyginimui 2015 m - 162 vnt. Sūnui pirkau 85 vnt, palyginimui 2015 m - 58 vnt (šiemet vyras daug vežė iš komandiruočių). Sau pirkau 69 (52 vnt rūbų, 7 poras batų ir 10 vnt aksesuarų; apatinių, pėdkelnių, kojinių ir dovanotų rūbų neskaičiuoju), o jei kas paklaustų, sakyčiau nieko nepirkau, tik suknelę atsimenu 
Tai štai kur "dingsta pinigai" 
</p> Yra toks žurnalas Kutis, jis skirtas nuo 2 m, tai va, ten yra užduočių karpyt pagal punktyrines linijas </p>
</p> </p>
lyg rasei, kad mazai perki, kol buni dekrete, tai kiek perki kai eini i darba? idomumo delei, kokio brangumo tie drabuziai?</p> Kol kas karpo bet kaip popierių, senus žurnalus, prekybcentrių lankstinukus ir pan Aš turėjau omeny, kad jei žurnale yra tokių užduočių, teoriškai dvimetis jau gali sugebėti žirkles valdyti, bent jau reikia to mokytis </p> Bet nieko brangaus pas mane nėra, aš pagrinde perku iš Vinted, mados tendencijų neseku, garsiais gamintojais nesidomiu </p> man patinka gilintis į konkrečią bylą, ieškoti praktikos ir stebėti kaip gimsta sprendimas. Aišku yra visokių niuansų, krūviai, kokį teisėją pasiseka gaut ir t.t. Alga nedidelė, aišku galima ir klasę gaut ir nuo stažo kažkiek kyla, bet kito kelio tapt teisėja nėra Na yra tiesa, doktorantūrą baigt reikia. pagrinde su kitom bylom dirbau, su baudžiamosiom labai mažai. Dabar viso šito nebebus. Nežinia su kuo paskirs, naujas kabinetas, naujas kolektyvas. O tai labai daug lemia, kad gerai jaustis darbe.
