bet sunus labai uzsigeide tokio pat vel . Ji nupirko besilaukdama , nu kosmaras ne suo , istisia bega is namu , vemia masinoj , o kirpykla vis veziot reik , ner kur palikt , ai dar urzgia ant mazosios 👿
na, uz sita tai snuki atidauzyt nedelsiant reiktu.
O visa kita the same, bega ir musu glusius, be pavadzio vedziot niekaip, nes kol ner "dirgikliu"drausmingai eina salia, o vos tik koks suo ar kas horizonte, visos dresuros is galvos isdulka.
Sveikinimai Migliukui! 
protingi mokosi is kito klaidu. Jei man kas butu surase va visa sita tirada ( mano, Fejos) dzievaz, buciau nesutikus isigijumui.
jo, bet pas jus klimatas kitas. Kiek to silto sezono LT. Gi neitu jos, jei lauke minusas ar link jo.
Baik tu, eitų. Katė gi laukinis gyvūnas, kaip ne kaip. Ir išugdytas instinktas reikalus atlikti įprastoj vietoj yra labai stiprus.
Be to, kates visai nesunku išmokyti naudotis unitazu.
Ir tuomet man atsistoja toks egzistencinis klausimas ar turi taip aukotis ateinacius ~10-15 metu del padarytos klaidos? Del vaiku uzgaidos? jei supranti, kad tai buvo klaida.
Aisku, gali viska daryt is pareigos, tiek as tiek vyras esam pareigingi zmones. Bet ar siuo atveju nera "saves lauzymas" vykdant ta pareiga? Zmones santuokas ardo, vaikus palieka, o cia suo...na, suprantu gyvas daikats ir psio takojie, bet gi niekas ir nemeta i gatve, surasciau atsakinga seima, kuri jaustu malonuma auginime/laikyme.
Labai grazus suo, superinis savo veisles atstovas, tikrai dejom daug pastangu, kad toks isaugtu, ilgai vedziojom, kad raumenynas grazus issivystytu, dokumetai rodo jo "melyno"kraujo kilme, viskas su juo gerai, bet...
Kaip is to iseit? nesutraumuojant sunaus? lipt per save?
Patarimai butu welcome. Kaip elgtumetes jus?
O jeeeeza, jau pamirsus buvau. Nafik, nafik, nafik....
matai, kaip gerai, kad uzvedei sita kalba 
</p>Patarimai butu welcome. Kaip elgtumetes jus?
Man tai nesvarstytinas klausimas. Gyvūnas yra šeimos narys. Vaiko gi neatiduočiau, net jei jis elgiasi ne taip, kaip man norisi.
Bet čia aš. Išprotėjus dėl gyvūnų nuo mažumės. Todėl į mano pezalus prašau nekreipti dėmesiaus.
Ir tuomet man atsistoja toks egzistencinis klausimas ar turi taip aukotis ateinacius ~10-15 metu del padarytos klaidos? Del vaiku uzgaidos? jei supranti, kad tai buvo klaida.
Aisku, gali viska daryt is pareigos, tiek as tiek vyras esam pareigingi zmones. Bet ar siuo atveju nera "saves lauzymas" vykdant ta pareiga? Zmones santuokas ardo, vaikus palieka, o cia suo...na, suprantu gyvas daikats ir psio takojie, bet gi niekas ir nemeta i gatve, surasciau atsakinga seima, kuri jaustu malonuma auginime/laikyme.
Labai grazus suo, superinis savo veisles atstovas, tikrai dejom daug pastangu, kad toks isaugtu, ilgai vedziojom, kad raumenynas grazus issivystytu, dokumetai rodo jo "melyno"kraujo kilme, viskas su juo gerai, bet...
Kaip is to iseit? nesutraumuojant sunaus? lipt per save?
Patarimai butu welcome. Kaip elgtumetes jus?
Nu galiu pasidalinti patirtimi (akmenimis nemėtykit - ir taip šūdinai jaučiuos). Žodžiu, prieš tris metus dukrai išsivystė (nežinau kaip lietuviškai) separation anxiety: palikus su anyta, ji dvi valandas praklykdavo: mamaaaa. Tuo metu aš ruošiaus itin svarbiems būtiniems licencijos egzaminams, tad būti su ja negalėjau. Dukra tuo metu buvo įsimylėjus šuniukus, tad su vyru susilaužėm ir nupirkom jai maltipoo (maltos bišono ir pudelio mix'ą). Su laiku, aišku, tas šuo jai pabodo, mudu su vyru (o tiksliau aš) perėmėm visą jo globą, vedžiojimus ir pan. Po darbo lėkdavom namo kaip išprotėję, bet žinant mūsų tvarkaraščius nenuostabu, ką tuose namuose rasdavom 
Esu dėjus ir pampersus, ir narve laikę - vis vien tam šuniui ne gyvenimas. Uraganų sezono metu negalėjom ne narve palikti, nes jis bijojo griaustinių ir tikrąja to žodžio prasme yra sugraužęs medinius turėklus (na, dalį jų). Išvykos virto kančia, nes niekas nenorėjo to šuns prižiūrėti: mano anyta šunų nepakenčia. 
Galiausiai su vyru po trejų metų pasidavėm ir suvokėm, kad nei tas šuo gyvena gyvenimą (žiauriai meilus, jam kompanijos reikia), nei mes pavežam su savo darbais, vaiku ir pan. MB tėtis surado jam kitus namus: pora vyresnio amžiaus, moteris namie nedirba, vaikų neturi. Kadangi šuo neišpasakyto meilumo, tai prisirišo greit, gaunam vis nuotraukas, galim aplankyti ir pan.
Dukra (kuri nežaidė su šuniu jau kelis metus) prieš išvežant labai verkė, ir klausė ar visi žmonės savo šunis atiduoda. Pasakiau, kad ne, bet visi kurie perka turi būt atsakingi ir suteikti tiems šunims patį geriuasią gyvenimą. Mes to nesugebėjom ir dėl to jokių šunų mūsų gyvenime dar labai ilgai nebus. Ar šiaip gyvūnų (net žuvyčių).
