Aš kartais pasvarstau, kad labai norėčiau, jog dukros gyventų ir dirbtų LT, nenorėčiau, kad emigruotų. Bent dabar taip mąstau Aišku, jei čia skurstų, o ten prasigyventų - žinoma, geriau, bet jaučiu, kad man sunku būtų, ilgėčiausi.
Rimtai? Man nesvarbu, kuriam pasaulio kraste gyvens dukra. Svarbu laiminga butu.
Kad tuk galimybes butu. Sedai i lektuva ir pas tevus jau.
Ditto.
O aš turiu vyrą, su kuriuo esu artima, jis mano draugas, mes su juo lb daug visko veikiam kartu, mes vis dar nenusibodom viens kitam, turim ką šnekėt.
Nuskambės gal bedieviškai, bet mes pasvajojam su vyru, kad kai ir šitie uzaugs, kaip fainai mes dviese pakeliausim 😃
Duok dieve tik sveikatos, o visa kita bus. 😉
As taip jauciuos. Ir visai nebedieviskai Man svarbiau, kad tevai turetu savo gyvenima ir viskas nesiremtu ant vaiku. Sakau is savos panasios patirties, kad nelengva, kai tave gruzina, jog "toli gyveni, anukes nematom ir pan...."
As isvis esu matyt ta "tiger mom", nes man labai svarbu, kad dukra gyvenime, kuo daugiau pamatytu, kuo daugiau ismoktu, ir jau dabar plaunu smegenis MB, kad jei ji bus gabi, stumsiu iki tiek, kad i Ivy League universiteta patektu, kad nesimokytu musu valstijoj, kad isbandytu viska Net sakau, kad jos 15 gimtadieniui (kuris cia desimtim tukstanciu kainuoja zmonems), praplausiu jai smegenis, kad tuos pinigus isleistu kelionem aplink pasauli. Aisku, cia as planuoju, o Dievas pasijuoks
Smiltute su pirmuoju