***Derintojos*** - Puslapis 138 - Bendraminčiai

Bet gi pradinėse neturi užduot namų darbų pagal įstatymą, šiaip. Katee vaikai antrokai, o pažėk, kiek jie dirbt ir kalt turi. Kai paskaitau testai/atsiskaitymai/diktantai 😱

Bliaka, jie gi dar maži vaikai. Maniškė tarptautiniam bakalaurete licėjuj taip varė, bet ji 16-os jau buvo. O čia....

Maniske 4, ir kruva namu darbu. Prasidejo lengvai, o dabar jau vsio. Specialus sarasas zodziu su kuriais kiekviena savaite turiu dirbti su ja.

Pas mus ir 4rių metų vaiką laužia ant namų darbų...
Turi jis mokėt jau daug ko.....ir moka🙄bo reik....
Turiu video kelis,kaip skaito mano byčiuks keturių metų 😎bet nu tai kaip įkelt tą video.....temos gi neturim normalios

Pas mus irgi Rasyt ir skaityt mokina.

Skanauju kavą, esu kažkokia peršalus - gerklę kutena. Bet šiandien jau pagaliau vėl prancūzų paskaitos prasidės, šeštadienį į Cirque du Soleil einam su draugais, tai negaliu atkrist niekaip

Ooooo, i kuri show eisit? :4u:

Laba :4u:

siryt dukra atsikele, pasiklojo lova :huh2: ir buvo susiruosus kai pasakiau, kad reikia vaziuot. :wub:

Labas rytas..

Su kava...

Apie limuzinus ir mamas.

(stipriai adaptuota turinčioms vaikų).

turinčioms laiko...

teks skaityti ilgai:)

Aš turiu kelis (jau gana nupiepusius) kosmetinius pieštukus, gana tvarkingai sudėtus indelyje vonioje. Kodėl nupiepusius? Todėl kad jie kaip koks gardžiausias masalas traukia mano abu vaikus.

Panelei Pa- atradimų metas, tai ana pagalvojus, kad čia piešimo pieštukai išpiešė jais vonios sienas. (medalis tam, kuris sugalvojo, kad vonios kambario sienos turi plytelių sienas)

Do- be galo stropus- juos drožia. Prižiūri, kad anys būtų smailūs. Aišku drožia savo drožtuku..ir kol tik padrožia iki smalumo...žėk jau ir likęs „cibukas“.

Po vieno tokio bandymo tuos kelis „cibukus“ išsaugoti ir užkelti juos dar į aukštesnę lentyną pastebėjau Do žvilgsnį:

„Mama, a tau jie reikalingi, kad būtum graži?,- žiūri didelės šešiamečio akys

„Nu...taip,- numykiu aš.

Nu, galvoju brolyti, dabar taip jau paklausiu,- „Do, a tavo mama graži?

Žiūriu į jį 30+ akimis.

Po pagalvojimo ore pasklinda atsakymas, kuris kaip kokie bais brūngūs kvepalai nusileidžia teisiai į mano ausis.

-„Nieko gražesnio nesu matęs.

♡♡♡♡♡♡♡♡♡

Va čia tai mano sūnus.

Ploja atsistoję mano visi pasitenkinimo receptoriai.

Kol tie receptoriai ploja....pridedama kaip ir visai loginė sakinio pabaiga....:

- Nu, tik limuziną,- sustato viską į savo vietas Do.

Ovacijos nutyla.

Bet..nu vienaip ar kitaip...Būti antroj vietoj po limuzino gal vistiek gerai?

Jeigu paklausčiau a kurioj vietoj tankai, traktoriai ir kita technika...bijau, kad dar pasmukčiau, bet įtariu, kad iš pažįstamų moterų (bala nematę jau tų vyriškų prioritetinių reikalų) užimčiau pirmą vietą.

Nebent auganti sese galėtų būt rimta konkurentė.

Tad tokia ta mamų ir limuzinų priešistorė.

Antra po limuzino- its ok.

Bet šiaip, tetis yra autoritetas. Kodėl? Nes jis vyras.

O aš kas?

Nu tai aišku gi- kad Jūs su sese tai mergaitės.

O tu koks?

Aš?

Tai kaip ir tėtis- aš vyras.

Dvi mergaitės ir du vyrai. Taika ir ramybė.

O po taikos ir ramybės...

....dabar rėšiu skambią frazę, su kuria galima iš esmės nesutikti. Bet šnekėsiu, tik apie save.

Nėra jokio sudėtingesnio darbo gyvenime už vaikų auginimą. Gali kurt 5 verslus, užimt aukščiausias pareigas, pasiekti karjeros aukštumų, bet pareigos, kurias tu turi namuose, kai į tave žiūri dvi poros akių- nugali viską, ką gyvenime esu patyrusi sudėtingiausio.

Juk įvertinimas aukštas- pirma vieta po limuzino. Kartelė aukšta. Nereikia galvot, kad bus lengva.

Kažkada girdėjau laidą, per kurią tikrai protingai šnekėjo apie meilę. Suklusau, kai pradėjo kalbėti apie meilę artimui. Ten aiškino, kad žmonėms sunku įsivaizduoti, kaip tu gali mylėti artimą. Bet kai pasiūlai žmogui įsivaizduoti, kad ar galėtum mylėti kažką kitą, taip kaip savo vaiką (us)- iškart susidėlioja taškai ant „i“.

Mes juos mylim kažkaip keistai ir stebuklingai.

Besąlygiškai ir perlipdami savo įpročius, nuostatas o kartais netgi fizines galimybes.

Gimsta jie ir ties pirmu jų įteikimu mums tiesiai į glėbį prieš visus apsiraudojimus iš laimės jie mosteli savo stebuklinga lazdele ir mus, mamas, užkelia ant nematomo „pjedestalo“. Visam gyvenimui.

Tas pjedestalas gana nepatogus.

Siauras.

Stovėti sunku.

O jeigu dar ne su patogiausiais batais.

Bet stovim.

Išsitiesusios,

Kaip pridera pagal suteiktą garbingą vietą.

Argi matėt prizininkų ant pakylos susiraukusių ir susikūprinusių.

Jeigu iki netampant mama tu turėdavai galimybę sirgti, gulėti lovoje, gydytis arbatomis ir kai jau nėra bais blogai vis dar apsimesti, kad taip yra- tai baigiasi lygiai tada, kai tu įsigyji mažų vaikų.

Susirgti gali jie. Mes-mamos ir tėčiai esame lyg gerai išdresiruota palaikymo komanda, kuri visomis įmanomomis priemonėmis bando „pasveikdinti“.

Ar sergame mes?

Ne....nugalėtojai neserga.

Jie tik susvyruoja ant savo „pjedestalo“.

Tada vėl išsitiesina ir dar aukščiau pakėlę galvas stovi.

Kartą (dėkui likimui), kad tik kartą lig šiol teko vykt su Do į ligoninę. Nuveža mudu į priėmimą. Apžiūri vaiką, sėdžiu šalia ir iš paskutinių stengiuosi nepratrūkt kosėt, kaip iš gausybės rago.

Nes iki atvykstant kaitinau kojas ir kosėjau kaip senas riaumojantis traktorius.

Gydytoja pakelia akis:“ Mamyte, o pačiai nereiktų pasigydyt?‘.

-Man? Aš? Ne, ne aš sveika,- nuryju penkiolika kosulių aš.

Mes pamirštam savo tabletes ir 15 traktorių kosulius.

Bet

Niekada- miksturėlių.

Mes žinom šimtą vaistų pavadinimų.

Su vyru juokiamės, kad mūsų vaistinėlėje yra vaistų nuo skausmo suaugusiems...visi kiti- vaikų. A maža ką.....

Netgi po minimalaus miego nakties- mes gebame tiksliai pasakyti, kada ir kiek sukosėta, kiek kartų pūsta „snarglį“.

Labai keista, bet mes netgi kuo puikiausiai gebame apibūdinti visus keistus skysčius, kurie gali ištekėti iš mūsų aukso luitų..

Mes pabundame nuo jų „kiek keistoko“ kvėpavimo, mūsų akys plačiai atsimerkia bilinkokou gilumo vidurnaktį jiems keistai sušnopavus ar supūkšėjus.

Bet jie juk šnopščia ir pūkši.

Jie vaikai.

Bet. O. Tačiau.Maža ką.

Mes kaip kokios raganos gebame „mestelt“ žvilgsnį į vaiką ir pasakyt- apytikslę kūno temperatūrą, iš nusičiaudėjimo spręsti pagauto viruso „sudėtingumą“.

Ir vėl „dzingt“ galvon priminimas- pirma vieta po limuzino. Nesistebėk.

Jie išgyvena pilvo dieglius. O Tau diegia 15* tiek, kiek jam.

Dygina dantis, apsičiupinėji burnoje- lyg visi....ale tų pirmųjų skausmo nepameni tiek, kiek dygsta tie, kuriems net vienos žandikaulyje nėra.

Tada mes juos išvedame į darželį su jausmu- lyg išsiimtum savo širdį ir trenktum ją šaligatvin.

Pabyra ana į šipulius.

Tu atsiklaupi, juos susirenki. Ir gyveni toliau. Visos mamos susirenka, preciziškai susiklijuoja ir vėl kaip nauja.

Aišku, kaip nauja, nes gi čia viskas nesibaigia. Jos dar reikės.

Tada būreliai, mokslai, pasiekimai.

Tada mokykla. Raidės skaičiai.

Daugiau pasisakyti negaliu, bet musėt pirmosios meilės...

Ir visi tie „ bet aš ją/jį myliu“...o tu savo milijonų kartų suklijuota širdimi negali patikėti, kad tai gali būti tiesa

Ir dar daug dalykų, kuriems bus reikalingas širdies pabėrimas ir vėl susiklijavimas.

Susiklijuosi, nedūsauk.

Pirmųjų vietų „lauretai“ nedejuoja.

Netgi dėl pabarstytų širdžių.

Visada yra klijai.

Ir nepaisant viso šito žinojimo, šitos baisiai keistos meilės, kai pats nustoji sirgt, kai pačiam nustoja skaudėt, kai pats atsisakai žodžio „negaliu“.

(Kitavertus pagalvoji- gal ir visai neblogai terapija prieš didelę meilę sau).

....Mes pasiryžtam būt mamomis ir tėčiais. Tai dažniausiai neįvyksta „grybų po lietaus“ principu. Laukiame ir mylime jau tada, kai pamatome dvi juosteles keistame prietaise.

Ir galop viskas tampa nesunku....

Ir vėl tie patys stebuklai turbūt suveikia.

-Nesunku iškepti blynus, kai jau valgyt gaminai ir iš principo pati jų nemėgsti.

-Nesunku 88 kartą paklausti, ar tikrai nežinai, kaip šita raidė vadinasi? Kai 87 kartus raiškiai ją ištarei.

-Be problemų ropoji kaip traktorius į kalną ir vis bandai šypsotis, nes mokai savo vaiką čiuožti snieglente. Nusisukus pakvėpuoji lyg norėdamas nuryt pakilusius link gerklės plaučius ir vėl nusišypsai...

Nors jeigu kas lieptų būt snieglenčių mokytoju- liepčiau eit toli toli už devynių kalnų ir niekad negrįžt.

-Jokių bėdų 4-tą kartą perrengti ką tik perrengtus kvepiančius rūbus.

-Ir ant kelnių, kurios suplyšta bent kartą per savaitę lyg uždirbi.

-Gali visai staiga užsinorėti eit maudytis, nors prieš 2 minutes jau esi išsimaudęs.

Gali netgi suvaidinti, kad tau tai visai smagu.

...ir nešalta (kodėl vaikams beveik niekada nebūna šalta)??

-Gali burgzti traktorium ir vaidint „gruzoviko“ vairuotoją.

-Gali 5 kartą dainuot tą pačią dainelę, nors teoriškai visiškai jautiesi atsidainavusi, o ausys nori klausytis kardinaliai kitokių garsų.

-Gali išmokti būti tuo, kuo gyvenime dar nebuvai.

Stebuklai- ne kitaip.

Juk esi pirmoje vietoje po limuzino.

Užkelta ant garbingo pjedestalo.

Nesisukiok ir būk išsitiesusi.

Kai pavargsti įsivaizduok, kad nugalėtojus tuoj „fotkins“.

Krūtinę į priekį, pečius atgal.

Ir sakyk „M-A-M-A“.

Pabučiuokit saldiems sapnams tuos,

Kurie mums užkabina laurų vainikus ir nebūtume mamos- einam per gyvenimą pasipuošusios tais vainikais...kad tik niekas nenuvainikuotų, kad tik

Jokie limuzinai (ar kita karinė (ar dar dievai žino kokia) technika neaplenktų,

I-a po limuzino,

p.s. ir vistik vaikai neužauga, kaip grybai po lietaus. Paskambinkit ryt savo mamai ir/ar tėčiui.

Jiems jie irgi neužaugo grybiniu principu.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis