Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Sveikos  Senokai ruošiausi ilgai knyginei išpažinčiai, bet po tiek laiko atėjus į forumą vos nenusisukau galvos. Matyt, esu stagnacijos žmogus, nes tos tulpelės kiaurus metus buvo senamadiškos, bet kažkodėl jaukesnės... Tiesa, įkvėpė ir nihilistės ataskaita. Taigi, kadangi seniai berašiau, pabandysiu perskaitytas knygas kaip avis suvaryti į atskirus būrelius.

S. Aleksijevič ,,Karo veidas nemoteriškas", ,,Laikas iš antrų rankų" - maniau, kad Nobelio premija buvo politinis sprendimas, jei atvirai, ir toliau taip manau. Nelabai daug bendro su literatūros sąvoka, o ir ypatingos polifonijos negirdėjau, greičiau unisoną. Bet... Knygos, ypač antroji, sukrėtė, supurtė, gerokai aplamdė ideologines nuostatas. Atrodo, ko dar nežinome apie stalinizmą, pertvarką ir ant savo kailio pajutom, bet skaičiau ir šiurpau, šiurpau ir vis tiek nepaleidau knygos iš nagų. Man iš naujo atsivėrė didelės tautos tragedija, kuri negali praeiti be pasekmių. Nenoriu politikuoti, stengiuosi rašyti abstrakčiai, bet Laikas.... paliko antspaudą atmintyje. Į temą tiktų ir G. Jachina ,,Zuleicha atmerkia akis", kuri neapvertė pasaulio, bet po kurios pasakiau, užteks.

D. Mišani ,,Dingęs be žinios" ir A. B. Yehoshua ,,Moteris Jeruzalėje" - abu autoriai žydai. Abu taip panašiai rašo, kad kartą, ignoruodama sveiką protą, net sutikrinau, ar tai ne tas pats asmuo. Nors pirma knyga detektyvas, veiksmas vyksta taip lėtai, tyrėjas kaip iš medžio iškritęs.... Ne ką geresnis ir antros knygos žmogiškųjų išteklių vadovas. Ir vėl bet. Kažkodėl nenumečiau tų knygų, savotiškai vežė ir tas veikėjų naivumas, ir amžinas jų pasimetimas eilinėje situacijoje, ir lėtas pasakojimas. Ko gero, ten  yra ir gilesnių minčių, ir filosofinių įžvalgų, bet nei turėjau noro kapstytis, nei ką. Tik pastebėjau, kad ,,Moteris Jeruzalėje" ant bangos tarp politikų, (o turbūt nuo jų nusižiūrėjo ir kai kurios žvaigždės), paklaustos, ką skaito, kaip susitarę mini tą knygą. Jėzau, galvoju, tik nemeluokit, kad neužmigot skaitydami ir tikrai perskaitėte...

E Ferrante ,,Naujoji pavardė" patiko mažiau nei pirmoji knyga, bet reikia pripažinti, nors vietom buvo nuobodu, autorė tikrai atskleidžia išsamią moters brandos istoriją (fu, kaip nuvalkiotai parašiau  ). L. Groff ,,Moiros ir furijos" labai skaniai suskaičiau. Patiko, nors pirmoji dalis priminė Irvingą, o antroji ,,Dingusią". Abi knygos skirtos normaliems knugiams: yra paprastos, bet neprastos.

J. Barnes ,,Pabaigos jausmas" ir ,,Laiko triukšmas" - geros rimtos knygos, šito niekaip nepaneigsi. Pavydžiu tiems, kurie skaitydami pajautė ir emocinį ryšį, tada tai sprogimas. Man, deja, tai tik gera literatūra, kurią dar ir malonu skaityti.

E. Vykd ,,Visi paukščiai gieda" -  tamsi, gotikinė knyga, labai patiko. Baigiant galvoje skambėjo filmo ,,Mančesteris prie jūros" muzika, visur buvo prietema, bet tikrai žinojai, kad išauš rytas (atsiprašau, už tokią vaikišką interpretaciją  )

H. Kent ,,Paskutinės apeigos" - viena ryškiausių šių metų knygų. Nepaprastai patiko. Peskaičiau gal prieš savaitę, bet dar tebesu jos apsėsta. Nors autorė australė, kažkaip jai pavyko pajausti tą islandišką dvasią. Noriu vėl į Islandiją, esu įsitikinusi, šįkart pamatyčiau giliau... Drąsiai rekomenduoju.

Apie detektyvus nerašysiu. Jau ir taip prirašiau daug 

Beje, skaitau seną pasaulinį bestselerį Atkinson ,,Gyvenimas po gyvenimo" ir galvoju, ar man nepakeliui su pasauliu, ar ten dar bus kas nors, kas pakeistų nuomonę...

Sveiki,

ruošiu mamai dovaną. Patarkit kokių gerų romanų, kurie nebūtų labai saldūs, bet kartu ir nesunkiai skaitytųsi. Iš paskutinių mamai patikusių - Raudonoji karalienė,  Aš prieš tave, Karalienės sesuo ir visos kitos knygos., Piqoult viska suskaicius.

Jei neskaite " Vandenu dama" arba " Baltoji karaliene" tai visai idomuai skaitesi, dar gera yra " Vaistininko dukra", buvo idomu skaityt. O nenori siulyt Silva rerum?

Ačiū! Silvos suskaitytos, o iš pasiūlytų tikrai kažkas tiks.