nihiliste, už ataskaitą medalį tau jau davė, tai aš nuo savęs pridėsiu vaikiškų pleistriukų pradurtam šonui užsiklijuoti:
QUOTE(nihilistė @ 2017 08 01, 18:03)
1.
Фёдор Достоевский "Идиот" (Fiodoras Dostojevskis "Idiotas"). Prieš kurį laiką skaičiau Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė" (visai patiko), tad nutariau, kad atėjo laikas vėl paimti į rankas šio autoriaus knygą. Deja, "Idiotas" man taip labai nepatiko. Nervino veikėjai, visi atrodė idiotai. Labai pasijuto, kad autorius turėjo psichikos problemų (susijusių su epilepsija, kuria sirgo). Visa knyga man pasirodė toks epileptiko kliedesys (ne ta prasme, kad tai nesąmonė, bet tiesiog kažkaip prastai jaučiausi ją skaitydama). Sukėlė gana neigiamus jausmus, net dabar, prisiminus. 3/5
2.
John Williams "Stouneris". Ne mano knyga. Nepatiko pagrindinio veikėjo pasidavimas likimui, pats jis man pasirodė gana bespalvis, toks be charakterio. Autorius nelabai gilinosi į Stounerio gyvenimo lūžį, jam atradus Šekspyrą - na nusprendė, kad nebus ūkininku, o taps dėstytoju. Kaip ir viskas. Pritrūko man to gilinimosi, gilumo. O gal tik aš jo nepastebėjau, praplaukusi paviršiumi. Šiaip knyga gera. Bet pastebėjau, kad knygos apie dėstytojus man dažniausiai pasirodo gan vidutiniškos. Nežinau dėl ko, ar jos man atrodo gan panašios, ar ta akademinė aplinka nežavi, nors lyg ir įdomu atrodo turėtų būti. 3,5/5
3. Dabar skaitau
Simone de Beauvoir "Antroji lytis". Nežinau, ar kaltas smegenų nuseklėjimas, ar tiesiog knygos tema man nėra labai įdomi, bet skaitau aš ją sunkiai. Net nežinau dar ar pabaigsiu, nors jau 300 psl. perskaičiau...
1. Nervino kunigaikštis Myškinas ir kiti "Idioto" veikėjai?
Aš tą Dostojevskio knygą prieš kelerius metus skaičiau, specialiai prieš Nekrošiaus spektaklį (atsimenu, kad paskutinius puslapius perskaičiau jau važiuodama iš namų į "Girstutį"
). Siužeto nebeprisimenu.
Įdomu, kaip Cholina pagal "Idiotą" pastatys šokio spektaklį - rugsėjį premjera bus.
2. O, sudomino akademinė siužeto linija, gal kada reiks ir man paskaityti.
3. Aš ją prancūziškai kažkada labai seniai iš Paryžiaus bukinistų pirkau, bet taip ir stovi kažkur giliai lentynoje kol kas
Perskaičiau
Yasmina Reza "Heureux les heureux" (stengiuosi kasmet nors po vieną knygą prancūziškai perskaityti, kad kalbos nepamirščiau).
Teatro gerbėjoms ši pavardė turėtų būti pažįstama. Esu mačiusi tris spektaklius pagal Yasmina Reza pjeses, ir visi man patiko - "Atsitiktinis žmogus", "Menas" ir "Skerdynių dievas" (
klopedija, atsimeni?
).
Būtent dėl to šią knygą ir pasirinkau.
Tai laaaabai prancūziška (gal net "paryžietiška" knyga). Trumpi skirtingų žmonių monologai - lyg novelių rinkinys. Tie žmonės visaip susiję tarpusavy - ar giminystės, ar darbo, ar meilės ryšiais. Skirtingos asmenybės, nemažai neurotiškų miesčionių, kamuojamų egzistencinių klausimų, ieškančių ir nerandančių gyvenime meilės ir laimės. Ir, žinoma, daug meilužių - gi prancūzai. Epizodai kartais kurioziški - pora susipyksta supermarkete, kai žmona ne tokį sūrį nuperka ("Goodreads" komentaruose viena skaitytoja piktinasi, kad taip nebūna, koks gi skirtumas, koks sūris. Oooo, vaikeli, pagalvojau, nesupranti tu prancūzų - taigi sūrio rūšis yra LABAI svarbus dalykas, esminis kone
), kitos poros paauglys sūnus susigalvoja, kad jis yra... Celine Dion, pradeda kalbėti kanadietišku akcentu, dainuoti jos dainas, kaklą vyniotis šaliku saugodamas balso stygas ir t.t. Arba bridžo žaidėjas, kuris įpykęs suvalgo nesėkmingai likusią kortą.
Greitai perskaičiau, Reza stilius geras. Bet spektakliai pagal jos pjeses man labiau patiko.
