Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Laiks skaičiuoti viščiukus!!

2020ieji buvo labai geri knyginiai metai kokybės prasme. Labai atidžiai rinkausi knygas. Beveik nenukrypau į lankas su trileriais ar visia popsinėmis knygomis.

kadangi viskas angliškai, tai tos kurios išleistos lietuvių kalba skliaustuose parašiau pavadinimus

2020aisiais labai  atidžiai rinkausi knygas. Beveik nenukrypau į lankas su trileriais ar visia popsinėmis knygomis.

Labas. Per šiuos metus perskaitytos 48 popierinės ir nulis kitokių.
Išskirčiau šias
R. Kulvinskytė. Kai aš buvau malalietka. (užkabino kažką labai asmeniška)
M. Gailius. Oro. (labai įsiliejo į apokaliptinę mano nuotaiką pirmo karantino metu)
I. Ežerinytė. Skiriama Rivai (krito į širdį, man paauglei iš praeities, būtų labai patikę)
Visos H. Koch knygos. (jis genialus.)
J. Irving. Viename asmenyje.(iš naujo atrastas irvingiškas jausmas)
S. Schweblin. Pilna burna paukščių (taiklūs dūriai tiesiai į sielą)
D. G. Roberts. Šantaramas ! (kur aš anksčiau buvau)
L. F. Celine. Kelionė į nakties pakraštį (dar vien išsilavinimo spraga)
T. Pratchetas

Labos
Metų laukiamiausia akimirka
Karantinas yra blogis, bet tik jo dėka turėjau daugiau laiko skaitymui...
Perskaitytos 57 knygos
Metų knyga: Yangsze Choo "Dvasių nuotaka" (šioje knygoje buvo visko, kas man labiausiai patinka: mistikos, senovinės kultūros papročių, šiek tiek meilės ir paslapčių), nuostabi
Metų serija: Lois Lowry "Siuntėjas" 4 knygų malonumas. Ilgai nesiliečiau prie šios serijos, galvodama, kad labai vaikiška bus. Kaip aš klydau...Manau, kad paaugliai iš šios serijos negautų tiek peno apmąstymams kaip suaugusieji. Tikrai vertinga distopija.
Metų įsimintiniausios: Mary Beth Keane "Šiltinė", Carole Martinez "Kuždesių dvaras", Kiran Millwood Hargrave "Malonės", Susanne Jansson "Aukojimo pelkė" (už tai, kad kiekviena iš jų privertė galvoti apie ją ir prisiminti vėl ir vėl)
Metų graužtukai: kad ir kaip bebūtų sunku pripažinti, bet jų šiais metais buvo labai daug, daugiau nei bet kada prieš tai...todėl net neverta pradėti vardinti
Metų nusivylimas: Yana Vagner "Likę gyvi", tai antroji serijos knyga, pirmoji "Vongo ežeras" neabejotinai verta nominacijos metų knyga apie virusą ir jo sukeltą apokalipsę, bet antroji...ech, toks nusivylimas. GAl dėl to, kad nesuprantu rusiškų tradicijų ir mentaliteto, gal dėl to, kad siužetas skylėtas. Pvz., kaip galima įsivaizduoti, kad maisto nėra, visko trūksta, o vat degtinės ar samagono, tai kiek nori, imk ir gerk Neįtikino. Gera pradžia, bet darbas tik pusėtinas.
Na gal užteks ir tiek, buvo smagu O ir metai gerai prasidėjo Perskaičiau Leigh Bardugo "Šešetas varnų". Gėris visiems neabejingiems nuotykiams su šiokiu tokių fantastikos (gal tikriau fentazi) prieskoniu

2020 knyginiai metai prasidėjo nuo nuoširdaus įsitikinimo, kad šiais metais aš tikrai, tikrai skaitysiu daugiau rimtų grožinės literatūros knygų ir tikrai pareigingai žymėsiuos perskaitytas knygas. Aha. Išsivadėjo kažkur ties balandžio mėnesiu.
Taigi, ką gi aš skaičiau 2020 metais?
Kaip visada – klausiau daug detektyvų, iš esmės – klasikinius, kuriuose: žmogžudystė – kiek įmanoma padori (be kankinimų, mirtis ištinka akimirksniu), tyrėjas padorus (ne alkoholikas), įtariamieji nemėgo aukos, bet jie visi nekalti, jie to nepadarytų.
Žiemos pabaiga ir pavasaris buvo sunkus dėl slegiančio nežinomybės ir baimės jausmo, o jį aš pildžiau mezgimu ir detektyvais – kad jau tikrai jokia mintelė į smegenis neateitų. Tad nuo gruodžio pradėjus su Erl Stenley Gardnerio detektyvais, išklausiau jų, įskaitytų rusų kalba gal penkiolika. Gerai jis rašė, tas E. S. Gardneris – ir herojus simpatiškas, ir autorius visai nieko. Ir tada bac – ir persisotinau. Užrišo. Teko vėl grįžti prie mylimo Šerloko, Puaro ir mis Marlp, į sąrašą pridedant naują „meilę“ – Parkerį Peiną, suteikiantį gyvenimui pilnatvės. Žinoma – Akuninas, tobulas ir stebinantis, vėl su malonumu perklausant. Netikėtai suklausyta Kovalenko „Juozas voras po juodu vualiu“. Taip pat, mažomis dozėmis, Makso Frajaus „Senojo Vilniaus pasakos“ ir didelėmis – knygos „Auksinis raktelis“, suklausyta kikenant ir viena paskutiniųjų Echo serijos knygų „Tad laikykis“. Beveik prie detektyvų - truputis istorijų apie raganas: Belianino „Mano žmona ragana“, Malinovskajos „Ragana pagal paskyrimą“, Gromyko „Profesija – ragana“ ir truputis apie drakonus - M. ir S. Liačenko „Ritualas“.
Audio knygos buvo vartojamos mezgant ir valgant. O pasirodo tai sena tradicija, atėjusi dar iš viduramžių vienuolynų ir ši tradicija – kad valgant vienas/viena skaito. Tiesa, jie skaito religinę literatūrą, tačiau jeigu vienuoliams tiek amžių yra gerai klausytis knygos valgant – vadinasi tai gerai ir pagirtina!
Vėl mažai skaičiau popierinių grožinių knygų. Dauguma darbinių, kurios skaitytos, skaitomos, bus vėl ir vėl atsiverčiamos. Labai įdomūs Česlovo Sasnausko laiškai, publikuoti knygoje Česlovas Sasnauskas „Tekstai: gyvenimas ir kūryba“, 2002; Vinco Kudirkos gyvenimas, pristatytas knygose „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“, 1989 ir straipsnių rinkinyje „Tegul meilė Lietuvos“, 2019; įdomi, bet fragmentiškai skaityta dvitomė Ignoto Domeikos „Mano kelionės“, 2008; minčių sukėlusi Vytauto Kavolio „Žmogus istorijoje“, 1994; tebeskaitomas Lietuvių literatūros antologijos 1795-1831, 2016, dvitomis;
Kaip labai įdomias ir kaip rekomenduotinas ne grožines knygas išskirčiau:
Kaip išsamią studiją, neslepiant savo simpatijų, antipatijų ir su neprilygstamu humoru - Grigorijaus Čchartišvilio (to, kuris ir Borisas Akuninas) „Rašytojas ir savižudybė“, 2020;
Už akiračio praplėtimą: Mykolas Römeris, Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą, 2006;
Už išsamiai, smagiai pristatytą platų lenkų literatūros lauką: Czeslaw Miłosz, Lenkų literatūros istorija, 1996;
Už netikėtų minčių iškėlimą ir įtarimo viso kuo sukėlimą: Charles Dugligg, Įpročio galia: kodėl mes taip elgiamės ir kaip tai pakeisti, 2014.
Grožinių popierinių buvo itin mažai, bet kaip geriausią šių metų išskirčiau detektyvą (kaip netikėta):
Jaroslavo Melniko, Adata, 2019. Dabar pačiai keista, kaip prieš keletą metų spjaudžiausi nuo Melniko tekstų, o dabar – veža!
Kitos patikusios, atsitiktine tvarka:
Alina Bronsky, Paskutinė babos Dunjos meilė; Michailas Bulgakovas, Jaunojo gydytojo užrašai; George R. R. Martin, Tafo klajonės; Gintautas K. Ivanickas, Laumės mėnuo; Jo Dereske, Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje; tarp jų – fragmentiškai paskaitoma Juliaus Kelero poezija. Nes poezija – sunkiasvoris dalykas, po daug neišeina.
Pradėtos, nebaigtos, verkiančios prie lovos, neseniai grįžusios:
K. Sabaliauskaitė, Petro imperatorė – trečdalis knygos buvo praryta vienu prisėdimu, kartu raukantis dėl mano manymu perteklinio kūniškumo, tada perduota tėvams. O tada prasidėjo karantinas. R. Audenienė, Vojago – sudominusi dėl esperanto kalbos (kuri mane mistiškai persekioja, kad jau norisi pradėti mokytis), pradėta, paskolinta mama, toliau – ta pati karantino istorija. A. Smith, Ruduo – pradėta, kažkodėl „pakibusi“. Gal nes niekas nieko nežudo? M. Barbery, Ežio eleganija – pradėta, laukiu žmogžudystės.
Deja, nebaigta ir padėta buvo J. S. Foer „Aš čia“. Sunervino begalinis knaisiojimasis savyje ir kūniškumas. Matyt negalima man dabar knygų apie vidurinio amžiaus krizės kamuojamus vyrus.
Kai kuriomis knygomis dalinausi su mama, tad buvo smagu išgirsti visai netikėtas mintis (su pasitikslinimais – kam tokias perku, o jeigu iš bibliotekos – na tiek to) apie „Petro imperatorę“ („na kas per nesąmonė?“), „Vojago“ („liūdna, kam apie tai rašyti, mes dar prisimenam“), „Babą Dunją“ („ir ką? Toks ir buvo gyvenimas“), „Ežio eleganciją“ (nesąmonė, nieko nevyksta“), „Adatą“ („va čia tai gera knyga!“)
Išvados: nors mielai vartoju detektyvus su žmogžudystėmis, aiškiai vengiu knygų, kuriose veikia trenkti maniakai ir psichopatai. Tas pats pasakytina apie grožinę literatūrą! Noriu skaityti istorijas, kuriose veikia sąlyginai normalūs herojai, bent kažkiek patenkinti savimi, o ne kartu su jais knistis nelaimingame jų gyvenime, pradedant (kaip tai užknisa!) nuo vaikystės, pasakojant istoriją vaiko akimis. Ir tikrai nenoriu istorijų apie lytiškumą ir kūniškumą – man tai visiškas mados reikalas.
Pažadai, pažadai! Norėčiau šiais metais perskaityti daugiau grožinės literatūros, “nesimaitinti” vien tik detektyvais, ir svarbiausia – perskaityti daugiau klasikinės lietuvių ir lenkų literatūros, ir klasikinės literatūros bendrai, t.y. grįžti prie įsitikinimų, kad reikia skaityti tik senokai mirusių autorių knygas. Ir - beveik neįvykdomas - mažiau pirkti naujų knygų ir galiausiai perskaityti jau turimas.

Atsiskaitau.
2020 m. perskaičiau ir išklausiau 120 knygų. Iš jų rusų kalba – 21, audio -6, el formatu (pdf) – 13. Iš jų negrožinės-22, daugiausiai istorija ir karyba. 5- vaikiškos ar labai vaikiškos.
3 iš šitų knygų mečiau nebaigus. Tai buvo U. Eko „Fuko švytuoklė“, H. Harison „Plieninė žiurkė“ ir L. Berlin „namų tvarkytojos vadovas“.
Apsižiūrėjau, kad labai mėgstu skaityti dienoraščius ir epistoliarinius kūrinius. Turbūt viskas prasidėjo nuo Vaižganto laiškų „Iš širdies ir tikru reikalu...“. Tai buvo nuostabu.
Kitos man labiausiai patikusios knygos:
C. McCarthy „Kelias“- nelabai skaitau antiutopijas, bet šita ypatinga;
V. V. Landsbergis „Žalčių karalienė“- man patinka mitų, legendų ar pasakų perdirbiniai;
E. Rostanas „Sirano de Beržerakas“- bet tai koks grožis ir kokie jausmai!
E. Kurniawan „Grožis lyg žaizda“- tiesiog fejerverkas!
A. Burns „pienininkas“- kokia ji savotiška!
A. Smith „Ruduo“- tikrai ruduo!
J. Steinbeck „Konservų gatvė“- Steinbeckas mano numylėtinis.
„Emilijos dienoraštis 1942-2015“- keista ir liūdna matyti kaip praeina žmogaus gyvenimas, ir kaip jis keičiasi... ir kitos.
Klausiausi daugiausiai A. Kristi detektyvų, nes tai labai tiko prie mano veiklos ir jie man jaukiausi. Kiekvienais metais vis pakartoju kelias knygas, tai A. Lindgren pati pačiausia „Mes Varnų saloje“ ir J. Dereske „Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje“. Jos mane kažkuo palaiko.
Daug buvo gerų knygų, visų gi nevardinsi. Jeigu atsivertus sąrašą pavadinimas dar ką nors sako, arba net sukelia emocijas, tai knyga buvo gera, mano manymu.
Linkiu sau daugybės gerų knygų ir laiko joms skaityti. Ir jums to paties linkiu!

Oi, netiketai prabego metai. Sakyciau nerealus metai. Nes knygiu pokalbiu suinfluencinta perskaiciau-suklausiau tikrai daugiau, nei ankstesniais metais. Tiesa dalies savo pazadu neispildziau (perskaityti knygiu susitikimu dovanas)
Per metus perskaiciau-isklausiau 62 knygas
30 lietuviu kalba (siemet buvo kazkoks smegeninis tinginys skaityt kitom kalbom)
7 is ju buvo filosofijos, publicistikos, mokslines knygos (apie augalu gydomaji poveiki, distiliavima; ugdymo filosofijos ir filosofijos, kas buvo labai idomu, matyt kaip keiciasi poziuris i mokini ir mokyma per istorini laikotarpi. Atradau asmenybiu kaip Maxine Green, Dewey, apie kurias dar ir be ju darbu papildomai skaiciau, nes nu labai idomios ir zavincios. Supratau, kad esu is dalies Zose smailianose, nes labai patiko skaityti Vaizganto laiskus, jo kalba, israiska, zodynas ir poziuris i gyvenima. Basanaviciaus rastai dar nesunorminta kalba irgi be galo idomu ir kalbos ir turinio atzvilgiu, imi suvokti, koki turta turim)
Islaikiau pazada skaityti lietuviu autorius, tai siemet ju buvo 8.
1 latve (Nora Ikstena "Motinos pienas" angliskai "Sovietik milk", kad nesipainiotu su kita knyga anglu kalba). Knyga tokia, kazkokia. Literatura pagal uzsakyma is reikalo, nesukrete, tiesa radau vaikystes laiku momentu, bet tie, kas tuo metu buvo mazi, ar negyveno, ispudzio nepadarys, o knyga nesukrete, neatskleide man to laikotarpio tragizmo, kad zmogus negali skleistis su savo gabumais.
Kazkaip tu karantinu akivaizduoje man norejosi tradiciju, archetipu, istorijos. Tai per nauja skaiciau epus Kalevala, Kalevo sunus, Korejieciu mitus, lietuviskos legendos, sakmes ir padavimai dar ir studijoms reikejo,
4 korejieciu autoriai arba korejieciu kilmes
Shin Kyung-sook Ri Dzine, apdovanota Azijos literaturos prizu, pusiau tikra istorine asmenybe. Tikejausi daugiau paprociu, zmoniu gyvenimo detaliu. Liudna istorija
Yi Munyol "Lietuvaite" tipo siemos istorija, lietuvaites pabegus per kara i JAV ten istekejusi uz korejiecio ir jos dukters istorija, kaip ji iesko savo atapatybes budama misrios kilmes. Rasytojas taip pavirsiais pasidomejes istorija, vieta, net vardai rusiski, ir siaip nu toks skystalas.
Mary Lynn Bracht "Baltoji chrizantema" apie korejieciu moteru istorija Japonu okupacijos ir po jos laikais. Buvo daug ir paprociu ir istoriniu momentu, knyga skatino skaityti papildomai apie ta laikotarpi, apie istorija ir suvokti pacios salies padeti dabar.

Yangsze Choo "Dvasiu nuotaka" jau kinieciu, irgi norejosi istoriniu paptociu ir t.t. ka radau labiau isnasose, o ne romane. Romanas gana originalus, lengvas, gerai skaitosi bet visai ne tai, ko as is jo norejau.

Is tu, kur dar tikejausi, bet..
9kazkokia burbanti atsakaita) tai Askinytes "Istorija kaip upe", po Glesum labai nuvyle, nes ne tik pati pripainiojusi faktiniu dalyku savo pacios tekste, ir istorija tokia biski bardakas.
Ezerinytes paaugliu literautors apdovanojimas "Skiriama Rivai", ideja labai idomi, originali, galejo labiau isvystyti, butu tikrai verta ne tik paaugliu prizo.

Metu poezija Smith "Ruduo"...na tiesiog labai prigludo, puikus vertejos darbas, kad islaike teksto plaukimo forma.

Sukretusi ir metu atradimo knyga Jean-Baptiste Andrea "Mano karaliene". Is "Paribio istoriju" serijos. Skaudi, bet man be galo grazi knyga

Is tu istoriniu- okupaciniu knygu tikrai ispudi padariusi Slepiko "Mano vardas Maryte", ypac kai paskui Baubliuose radome ir ekspozicija apie vilko vaikus ir butent pagrindines herojes nuotrauka. Ji daug labiau verta but mokyklos programoje, nei "Tarp pilku debesu", tiesa matyt cenzura, nes yra prievartavimo scena

Prasidejus studijoms ir intensyviam skaitymui dalykiniu knygu galejau jau tik klausytis. Isklausiau 29 rusiskas knygas apie drakonus ir raganas. Belorijos kronikos labai suzavejo humoru, ismone, trilogija apie sali uz ruko (is dalies tai zmoniu naikintas pasaulis apsigyne apsitverdamas ruku ir ta dalis liko nepaliesta tokio keimsazodzio kaip "progresas"),
D. Rubinos trilogija "Napoleono krovinys", islaikiusi Rubina ir humora, ir namu darbu atlikima pries rasant toki istorini seimos romana.
Dar keletas Marininos detektyvu ir Bruksniuko suinfluencintas "Juodas voras po juodu vualiu"

Poezija-Radausko nuolat, dabar jau atsidrado ir Erlickas.

Sau pazadas, pabaigt bent dali tu, kurios tikrai nevertos grauztukais vadintis, bet guli ant palanges pradetos (sau pazadas kas ryta skaityti bent 40 psl. is tu knygu)
Zinau, kad tikrai reikes ir toliau skaityti mokyklines programos knygas, kurios man naujos, nes tiesiog parasytos veliau, nei as univera baigiau Kas gal ner blogai

Bet tai kaip aš noooriu "Šešeto varnų"

Kad jau pažadėjau

2020 metais perskaičiau 217 knygų. Iš jų 36 rusų kalba ir 5 lietuvių autorių.

Metų geriausios – jau ne pirmą kartą bus dvi knygos: Marc-Uwe Kling „Kokybės šalis“ - tiesiog mano knyga ir noriu ją turėti, ir skaityti, ir juoktis, ir su baime mąstyti, ar tikrai taip su mumis bus, ir cituoti beveik ištisai ir Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“, nes padovanojo man baisų ir tuo pačiu spalvingą, įspūdingą, magišką pasaulį, ne visai suprantamą, tačiau nepamirštamą;
Metų nusivylimas – Vilius Mačiliūnas „Blondinė gaus ko nori" – be komentarų ;
Metų nuograuža - Eleanor Catton „Šviesuliai“- tikiu, kad knyga gera ir verta būti skaitoma, tačiau ne man, kankinau ją kankinau, nepabaigiau;
Metų linksmiausia - Rachel Winters ”Meilė pagal sutartį, arba romantinė komedija“ - ar pastebėjote, kad vis rečiau knyga prajuokina? Sužavi, nustebina, pravirkdo, išgąsdina, bet ne prajuokina, na, bent jau man taip, o šią skaitydama, kikenau ;
Metų detektyvai – Jo Nesbo „Peilis“ – vienu metu autorių būčiau galėjusi savo rankomis pribaigti, taip nervavo, taip nervavo ir Donato Carrisi „Blogio šnabždesys“ – ir detektyvas, ir istorija istorijoje, ir kažkiek filosofijos, gera, įtraukianti knyga
Metų fantastinis serialas – Ирина Котова “Королевская кровь“ – skaičiau ją valgydama, dirbdama ir net miegodama 
Metų lietuviškoji - Neringa Vaitkutė „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ - jau tooks gėris ;
Metų moteriška knyga - Jojo Moyes "Išdalintos žvaigždės" – nes apie moteris, nes apie biblioteką ir knygas, nes palietė širdį;
Metų džiaugsmas - Leigh Bardugo "Nuopolis ir pakilimas" - tradicinis džiaugsmas už gražiai pabaigtą seriją. Mano nuomone, retai taip būna, kad labiausiai patiktų paskutinioji trilogijos dalis;
Metų sukrėtimas - Emma Donoghue "Stebuklas" – niekaip negaliu pamiršti, nes tiesiog, na kaip taip...

Kitos labai patikusios (atsitiktine tvarka):
Tara Westover "Apšviestoji" – neįtikėtina autobiografija
Juliet Grames "Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys" – sodri, tamsi, mistiška knyga, nepaliko abejingos;
Алексей Пехов "Страж" – vienas malonumas skaityti tokią fantastiką;
Sayaka Murata "Kombinio moteris" – vietomis labai gerai supratau Keiko;
Luis Sepulveda „Senis, kuris mėgo skaityti meilės romanus“ – lyg ir paprasta, bet ne prasta;
Karen Joy Fowler "Mes visi nesavame kailyje" – supainiota ir verčianti susimąstyti;
Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“ – turtinga, elegantiška, puiki;
Trent Dalton " Berniukas nuryja visatą" – knyga pateisinusi skaitytas pagyras. Patiko, labai patiko. Žiauri ir stebuklinga;
Ruth Hogan „Ypatinga Selės išmintis“.- pirmieji puslapiai neįtraukė ir vis dėlto perskaičiau, keista ir skaudi, ir linksma, ir kitokia knyga;
Sarah Haywood "Kaktusas" – palyginimas su Eleonora supykdė, tačiau knyga patiko, apie keistumą, vienišumą ir norą viską kontroliuoti ir kad keistis niekada nevėlu;
Мария Семенова „Волкодав. Знамение пути“ - Tiesiog gražu.

Mano nuosava galiu paskolint tik kaip tau ją perduoti? Gal į biblioteką panašiu metu išsiruošiam? dabar pradedu Naomi Novik "Šimtas metų žiemos" jau skaitei, ar dar ne?

Paskolink. "Šimtas metų žiemos" neskaičiau.
Skaitau "Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje"

Tais keistais 2020m. perklausiau/perskaičiau 87 knygas.

Daugiausia klausiau, daugiausiai detektyvų  Ir apie maniakus taip pat. Kažkaip keistai tie detektyvai mane ramino tuo neaiškiu karantino metu.

Tas metas, beje, turėjo visai neblogą pašalinį efektą, nes nuo pat pirmojo karantino pradžios du 2 draugaitėmis kiekvieno penktadienio vakarą jungėmės į vyno ir knygų klubą, tad ne visos per metus suvartotos knygos buvo mano pasirinkimas, o tai visai, pasirodo, įdomu 

Pradėsiu nuo Metų reabilitacijos - Kazuo Ishiguro. Prieš kelerius metus bandytas įveikti kokio tai ten laiko menininkas pasirodė žiauriai beviltiškas o va minėto knygų klubo skaityta "Neleisk man išeiti" patiko labai. Buvau išsiilgusi tokio neskubrumo, detalumo, niuansų  ir pan. Nors pati tema sunkiai telpa galvon...

Metų švelniausioji - Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė" - kaip gera kartais iš tiesų nežinoti, koks tasai meilės objektas. Ji pati savaime grožis ir variklis.

Metų "nežinau" - William Styron "Sofijos pasirinkimas". Didžiulis užmojis ir labai nelygiaverčiai knygos "gabalai" - yra labai stiprių (Sofijos gyvenimas Lenkijoje, koncentracijos stovykla, vėlesni toksiški santykiai), yra sausų ir tiesiog faktų išdėliojimų, yra visai beviltiškų - istorijos pasakotojo (lytiniai) pergyvenimai. Antra vertus, knyga tokia, kad norėjosi paminėti

Metų autorė - Madeline Miller.  "Kirkė" - puikus, ironiškas, taupus, tarpais kartėlio vis nudažomas pasakojimas. "Achilo giesmė" - dar viena žmogiška istorija apie tuos, kurie buvo vadinami didvyriais.

Metų graužtukas Salman Rushdie "Įniršis" - pradėjau gal kokius 3 kartus   

Apsižiūrėjau, kad metų pačiausios nominacijos šiemet  ir neturiu  

Kitos patikusios:

Michael Cunningham "Kūnas ir kraujas" - dėl to, kad įvardyta daug dalykų, kuriuos mielai pati sau nutylėčiau. Na iš šiaip, gerai papasakota tokia mini šeimos saga.

Marina Stepnova "Sodas" - labai jos stiliuje, sodrus, geras, skaudokas pasakojimas. Mano manymu, istoriją buvo galima tęsti ir tęsti - skaityčiau ir skaityčiau (pavasarį turėjau daug laiko vaikščiojimui, tai perklausiau iš naujo ir "Lazario moteris"  , ir "Italų pamokas".)

Jean Paul Diderlaurent "Le Liseur du 6h27" - pradžia vos ne kaip kokio Berdberio 451 farenheito, o paskui įsivažiuoja miela ir švelni tokia "ameliška" istorija.

Aldous Huxley "Puikus naujas pasaulis" - distopijos ne mano žanras, bet skaitėme ir aptarėme karu su dukra - man knygos smagumas buvo pamatyti ją kitos kartos akimis.

Kaip labai įsiminusią Įrašau ir Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda" kuri liko nebaigta, nes ją įpusėjusi netekau knygų klubo daugės, su kuria skaitėme... Knyga puiki, sulauksiu jos laiko.