2020 knyginiai metai prasidėjo nuo nuoširdaus įsitikinimo, kad šiais metais aš tikrai, tikrai skaitysiu daugiau rimtų grožinės literatūros knygų ir tikrai pareigingai žymėsiuos perskaitytas knygas. Aha. Išsivadėjo kažkur ties balandžio mėnesiu.
Taigi, ką gi aš skaičiau 2020 metais?
Kaip visada klausiau daug detektyvų, iš esmės klasikinius, kuriuose: žmogžudystė kiek įmanoma padori (be kankinimų, mirtis ištinka akimirksniu), tyrėjas padorus (ne alkoholikas), įtariamieji nemėgo aukos, bet jie visi nekalti, jie to nepadarytų.
Žiemos pabaiga ir pavasaris buvo sunkus dėl slegiančio nežinomybės ir baimės jausmo, o jį aš pildžiau mezgimu ir detektyvais kad jau tikrai jokia mintelė į smegenis neateitų. Tad nuo gruodžio pradėjus su Erl Stenley Gardnerio detektyvais, išklausiau jų, įskaitytų rusų kalba gal penkiolika. Gerai jis rašė, tas E. S. Gardneris ir herojus simpatiškas, ir autorius visai nieko. Ir tada bac ir persisotinau. Užrišo. Teko vėl grįžti prie mylimo Šerloko, Puaro ir mis Marlp, į sąrašą pridedant naują meilę Parkerį Peiną, suteikiantį gyvenimui pilnatvės. Žinoma Akuninas, tobulas ir stebinantis, vėl su malonumu perklausant. Netikėtai suklausyta Kovalenko Juozas voras po juodu vualiu. Taip pat, mažomis dozėmis, Makso Frajaus Senojo Vilniaus pasakos ir didelėmis knygos Auksinis raktelis, suklausyta kikenant ir viena paskutiniųjų Echo serijos knygų Tad laikykis. Beveik prie detektyvų - truputis istorijų apie raganas: Belianino Mano žmona ragana, Malinovskajos Ragana pagal paskyrimą, Gromyko Profesija ragana ir truputis apie drakonus - M. ir S. Liačenko Ritualas.
Audio knygos buvo vartojamos mezgant ir valgant. O pasirodo tai sena tradicija, atėjusi dar iš viduramžių vienuolynų ir ši tradicija kad valgant vienas/viena skaito. Tiesa, jie skaito religinę literatūrą, tačiau jeigu vienuoliams tiek amžių yra gerai klausytis knygos valgant vadinasi tai gerai ir pagirtina!
Vėl mažai skaičiau popierinių grožinių knygų. Dauguma darbinių, kurios skaitytos, skaitomos, bus vėl ir vėl atsiverčiamos. Labai įdomūs Česlovo Sasnausko laiškai, publikuoti knygoje Česlovas Sasnauskas Tekstai: gyvenimas ir kūryba, 2002; Vinco Kudirkos gyvenimas, pristatytas knygose Didysis varpininkas Vincas Kudirka, 1989 ir straipsnių rinkinyje Tegul meilė Lietuvos, 2019; įdomi, bet fragmentiškai skaityta dvitomė Ignoto Domeikos Mano kelionės, 2008; minčių sukėlusi Vytauto Kavolio Žmogus istorijoje, 1994; tebeskaitomas Lietuvių literatūros antologijos 1795-1831, 2016, dvitomis;
Kaip labai įdomias ir kaip rekomenduotinas ne grožines knygas išskirčiau:
Kaip išsamią studiją, neslepiant savo simpatijų, antipatijų ir su neprilygstamu humoru - Grigorijaus Čchartišvilio (to, kuris ir Borisas Akuninas) Rašytojas ir savižudybė, 2020;
Už akiračio praplėtimą: Mykolas Römeris, Lietuva: studija apie lietuvių tautos atgimimą, 2006;
Už išsamiai, smagiai pristatytą platų lenkų literatūros lauką: Czeslaw Miłosz, Lenkų literatūros istorija, 1996;
Už netikėtų minčių iškėlimą ir įtarimo viso kuo sukėlimą: Charles Dugligg, Įpročio galia: kodėl mes taip elgiamės ir kaip tai pakeisti, 2014.
Grožinių popierinių buvo itin mažai, bet kaip geriausią šių metų išskirčiau detektyvą (kaip netikėta):
Jaroslavo Melniko, Adata, 2019. Dabar pačiai keista, kaip prieš keletą metų spjaudžiausi nuo Melniko tekstų, o dabar veža!
Kitos patikusios, atsitiktine tvarka:
Alina Bronsky, Paskutinė babos Dunjos meilė; Michailas Bulgakovas, Jaunojo gydytojo užrašai; George R. R. Martin, Tafo klajonės; Gintautas K. Ivanickas, Laumės mėnuo; Jo Dereske, Panelė Žukas ir žmogžudystė bibliotekoje; tarp jų fragmentiškai paskaitoma Juliaus Kelero poezija. Nes poezija sunkiasvoris dalykas, po daug neišeina.
Pradėtos, nebaigtos, verkiančios prie lovos, neseniai grįžusios:
K. Sabaliauskaitė, Petro imperatorė trečdalis knygos buvo praryta vienu prisėdimu, kartu raukantis dėl mano manymu perteklinio kūniškumo, tada perduota tėvams. O tada prasidėjo karantinas. R. Audenienė, Vojago sudominusi dėl esperanto kalbos (kuri mane mistiškai persekioja, kad jau norisi pradėti mokytis), pradėta, paskolinta mama, toliau ta pati karantino istorija. A. Smith, Ruduo pradėta, kažkodėl pakibusi. Gal nes niekas nieko nežudo? M. Barbery, Ežio eleganija pradėta, laukiu žmogžudystės.
Deja, nebaigta ir padėta buvo J. S. Foer Aš čia. Sunervino begalinis knaisiojimasis savyje ir kūniškumas. Matyt negalima man dabar knygų apie vidurinio amžiaus krizės kamuojamus vyrus.
Kai kuriomis knygomis dalinausi su mama, tad buvo smagu išgirsti visai netikėtas mintis (su pasitikslinimais kam tokias perku, o jeigu iš bibliotekos na tiek to) apie Petro imperatorę (na kas per nesąmonė?), Vojago (liūdna, kam apie tai rašyti, mes dar prisimenam), Babą Dunją (ir ką? Toks ir buvo gyvenimas), Ežio eleganciją (nesąmonė, nieko nevyksta), Adatą (va čia tai gera knyga!)
Išvados: nors mielai vartoju detektyvus su žmogžudystėmis, aiškiai vengiu knygų, kuriose veikia trenkti maniakai ir psichopatai. Tas pats pasakytina apie grožinę literatūrą! Noriu skaityti istorijas, kuriose veikia sąlyginai normalūs herojai, bent kažkiek patenkinti savimi, o ne kartu su jais knistis nelaimingame jų gyvenime, pradedant (kaip tai užknisa!) nuo vaikystės, pasakojant istoriją vaiko akimis. Ir tikrai nenoriu istorijų apie lytiškumą ir kūniškumą man tai visiškas mados reikalas.
Pažadai, pažadai! Norėčiau šiais metais perskaityti daugiau grožinės literatūros, nesimaitinti vien tik detektyvais, ir svarbiausia perskaityti daugiau klasikinės lietuvių ir lenkų literatūros, ir klasikinės literatūros bendrai, t.y. grįžti prie įsitikinimų, kad reikia skaityti tik senokai mirusių autorių knygas. Ir - beveik neįvykdomas - mažiau pirkti naujų knygų ir galiausiai perskaityti jau turimas.