Labas rytas
Helianta, man labai panašus jausmas liko paskaičius Piekelnį
O aš pagaliau susiruošiau Mariam Petrosian Namui, kuriame... Ilga ir paini istorija, visiškai liūdna ir visiškai žavi. Pagavau save stebinti ir stebintis. Pasakojimas rutuliojasi taip, kad iš pradžių įsivaizdavau vos ne postapokaliptinę istoriją. Paskui tiesiog internatą paauglio akimis, paskui vėl visai ką kitą - atskirus kiekvieno vaiko pasaulius viename pastate ir kituose pasauliuose... Žodžiu, ji man tokia, kad net nežinau, ką galėčiau papasakoti. Bet pajusti tai yra ką
Dar buvo Фредрик Бакман Медвежий угол - Kaip visad su šiuo rašytoju - moka surasti jautrių gyslelių ir patampyti Ir šį kart pastatė prieš rimtą principų ir etikos klausimą - duotoje situacijoje visiškai priešingi vienas kitam sprendimai ar poelgiai visiškai suprantami ir savaip pateisinami ir visi vienodai nepatogūs ir keliantys abejonių...
Haruki Murakami Kafka pakrantėje Kažkokia sumišus knyga. Na, ir mano realybės inkaras, pasirodo, labai sunkus ir giliai susmigęs į dugną. Manęs netrikdo fantazijos ir fantastikos, bet čia pritrūko jas jungiančių priežastinių ar tikslinių ryšių... Tačiau, yra nemažai smagių vietų/fragmentų/elementų
Desertas - paskutinė Jo Nesbo Hario serijos knyga Peilis. Kuo toliau, tuo, mano akimis, istorijos brutalesnės - ne pigiais taškymaisis krauju ir subproduktais, bet žmonių poelgiais ir santykiais... Ir vis, kaip čia pasakius, gilesnės ar kažkas į ta pusę. Dar labiau patrina ribas tarp "gėrio" ir "blogio"