QUOTE(P.A.R.I.S @ 2019 07 28, 17:22)
Todėl bandau antrąjį kartą
Šįkart bandysiu visu pajėgumu prisijungti prie Jūsų
sveika, junkis, ne pro šalį įnešti naujų vėjų į mūsų šiuo metu kiek aprimusią temą
QUOTE(P.A.R.I.S @ 2019 07 28, 20:33)
Aš turiu goodreads accountą, bet kai bandau su kažkuo susidrauti man nesuranda ir normaliai neveikia, niekaip nesuprantu kodėl. Bandžiau ir kelis autorius susisrasti vistiek nesigauna
Parašyk savo Goodreads kontaktus, pabandyčiau susirasti
Perskaičiau
Francois-Henri Deserable "Toks ponas Piekielnis".
Parašiau atsiliepimą į Goodreads, bet įkeliu ir čia, nes berods nemažai Romain Gary gerbėjų čia būdavo.
Viršelyje parašyta, kad tai romanas, bet man pasirodė panašiau į labai ilgą esė su trimis skirtingais biografiniais sluoksniais.
Pirmiausia, autobiografinė linija. Jos net kiek daugoka šioje knygoje. OK, autorius nori papasakoti, kaip ėmėsi šios istorijos, kodėl jam svarbus Romain Gary, ir ypač "Aušros pažadas", kaip jis atsitiktinai pamatęs atminimo lentelę Vilniuje iškart prisimena eilutę apie tai, kad "
Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny". Bet apie savo mokslus, ledo ritulį ir kt. autorius galėjo ir ne taip išsiplėsti. Sutapimas - F.H. Deserable gimė ir augo Amiens, mieste, kuriame pusmetį studijavau pagal mainų programą. Todėl skaitydama apie šį jo gyvenimo etapą radau daug pažįstamų detalių.
Antroji knygos linija - Romain Gary "biografinės variacijos". Autorius leidžia sau daug ką įsivaizduoti - paima kokį Gary gyvenimo epizodą ir aprašo kaip, jo nuomone, galėjo įvykti koks nors susitikimas, įdeda žodžius į Gary ir kitų žmonių lūpas. Žodžiu, gan laisvokos interpretacijos, kurios kiek erzindavo.
Trečiasis sluoksnis, kaip ir pretekstas parašyti šią knygą - bandymas atkurti pono Piekielny gyvenimo detales. Aiškinamasi, ar išvis toks žmogus buvo (rimtai, su vizitais į Vilnių, užklausomis archyvui ir kt.), ir fantazuojama, koks galėjo būti Piekielny gyvenimas. Čia jau autorius visiškai "džiazuoja" - įsivaizduoja ir Piekielny profesiją, ir pomėgius, visa tai aprašo su smulkiausiomis detalėmis.
Tipinis sakinys (autorius sumąstė, kad Piekielny turėjo smuiką):
"Tą smuiką, greičiausiai nebenaują, jis nusipirko amžiaus pradžioje už saujoje telpantį ryšulėlį rublių ar zlotų - jis daugiau ir nebuvo vertas: kinivarpų išvarpytas plonas medinis korpusas, trūko kaištelių stygoms įtempti, taip pat ir to keisto išdžiovinto jūrų arkliuko, vadinamo voliuta; o dar reikėtų pasakyti, kad net stygos buvo sudėvėtos, tokios apgailėtinos būklės, kad net pats tuometinio Vilniaus Paganinis būtų galėjęs išgauti tik kimų, šaižų garsą, kažką panašaus į gruodžio mėnesį aidintį pragertą seno lenkų girtuoklio balsą, jam grįžtant namo po eilinių gerų išgertuvių, žengiant kaip tik išgali pirmyn pajuodusiu sniegu, dedant nepatikliai kojas, plūstant žioplius, dangų ir naktį."
Dėl tokių klampių sakinių ir autoriaus "įsivaizduokim, kad buvo va taip" jau galvojau, kad pusiaukelėje knygą numesiu. Bet pabaiga, trečioji knygos dalis, man ją kiek "reabilitavo". Įdomūs pamąstymai apie ryšį tarp realybės ir fikcijos. Po jų nusprendžiau skirti 2,5* suapvalinant iki trijų - už Vilnių, tiek dabartinį, tiek - ypač - tą jau nebeegzistuojantį, su skausminga Holokausto istorija, getais ir Paneriais. Ir už net keletą "pavedžiojimų už nosies" knygos pabaigoje, kai jau pagalvoji - aha, tai va kokia ta pono Piekielny istorija, o po kelių puslapių autorius vėl mesteli kokią esminę detalę.
Ai, ir dar vertimas truputį kliuvo - ypač uoliai verčiami visų gatvių, bažnyčių ir pan. pavadinimai (pvz., "
Paryžiuje, Laukų Dievo Motinos gatvėje")
Rekomenduoju skaičiusiems "Aušros pažadą" ar bent kažkiek žinantiems apie Romain Gary kūrybą (įskaitant ir Emile Ajar, dviejų Gonkūrų premijų istoriją) ir gyvenimą. Nerekomenduoju tiems, ką erzina prancūziškai pretenzingas stilius
Noriu pamatyti naująjį "Aušros pažado" filmą, tai ši knyga buvo proga "pasikartoti"