Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Tai vadinasi optimzas
sekantis skyrius is viso miriau is juoko, zinokit nu reikia perskaityt ta knyga

Kokia čia knyga?

Maria Parr "Vaflines sirdeles", atnesiu i meeta, jei nori

Noriu atnešk

Ryte pabundu, skaudas kojas...zinau nuo ko, jojau, skauda rankas, zinau nuo ko, kasiau medeliams duobes, skauda presa...nuo koooo? Pasirodo nuo sitos knygos

Hmm.... ir Jums taip būna? Tolkien, kurią nors iš Anės knygų, Šerloką arbą Agatą Kristi. Arba kurį nors Frajų, bet jeigu nuotaika nekokia, dar galiu ir neišsirinkti. Mane šiaip pralinksmina detektyvai, su žmogžudyste pageidautina

"Pasikartojau" Puikybę ir prietarus. Koks gėris

As baigiau 12 klase..uf, gal atsiras noras skaityti, o ypac dabar po Vafliniu sirdeliu..nerealus geris sita knyga

Aš turiu kelias tokias knygas, viena iš jų ką tik perskaičiau (kokį 4 ar 5 kartą gyvenime), antrą pradėjau ir toliau skaitysiu , kai pabaigsiu iš bibliotekos gautą ir greitai suskaitytiną "Aristokratas Maskvoje" . Pirmoji yra gamtininko G.Maksvelio "Tyro vandens ratas" , apie gyvenimą su ūdromis atokioje Škotijos sodyboje, o antroji T.Tempest Williams "Prieglobstis", apie paukščių stebėjimą kylančiame Didžiajame Druskos ežere JAV ir paraleliai išgyvenamą mamos ligos istoriją.
Iš lietuvių tokios būtų Šoblinskaitės "Vilkų marti" ar Baltušio "Sakmė apie Juzą" . Dar Coetze "Maiklo K gyvenimas" ir Cognetti "Aštuoni kalnai".

Jooo, Soblinskaites "Vilku marti" yra nereali

Perskaiciau Ginos Viliunes trilogijos trecia dali " Anos lobis"..nu ir be pirmu dvieju trecia buvo aiski, bet kaip isotrine pakankamai leksta man. Persiskaite greitai.

Viena iš tų knygų, kurios džiugina ir sugrąžina skaitymo džiaugsmą, tai A. Ramono "Vasario upės". Tai net ne knyga, o ramybės oazė, kur gali sau ramiai pabūti, pasvajoti... Dar tokiais atvejais mėgstu pavartyti Sigito Gedos dienoraščius arba tiesiog skaityti bile kokių poetų eilėraščius. Pastaruoju metu pamėgau Rimvydo Stankevičiaus poeziją, dar patiko Vaivos Grainytės pirmoji poezijos knygelė. Lietuvių poetų knygas superku beveik visas ištisai - ir naujokus ir senolius, nes mėgstu turėti po ranka ir vis iš naujo perskaityti, atrandant vis kitą atspalvį.

Trumpai apie perskaitytas knygas: Pascal Quignard "Seksas ir baimė" - apie seksualinius papročius Romos imperijoje nuo helenistinio prieskonio likučių iki krikščioniškojo laikotarpio pradžios. Knygą autorius rašė ilgai, tai ir gavosi kiek pabiras esė rinkinys, kurį galima suvokti ir kaip vientisą mokslinį, ir kaip poetinių metaforų pilną tekstą. Pripažinsiu, skaityti buvo sunku, nes negali to teksto perprasti greitai, akimoju. Rekomenduoju lėtojo skaitymo mėgėjoms.
J. Huizinga „Homo ludens“. Autorius - žaidimo teorijos pradininkas, galima sakyti, jau klasikas, nes pirmą kartą knyga buvo išleista 1938 m. Žaidimas – tai kultūros pagrindas, be to, žaidimas yra pirminis, nes jis – slypi žmogaus prigimtyje. Žaidimo laukas apibrėžiamas kaip tam tikros taisyklės, dėl kurių yra susitariama ir kurias priima visi žaidėjai. Tas, kas nesilaiko taisyklių, yra žaidimo griovėjas , todėl išmetamas iš žaidimo. Išskirtinis žaidimo bruožas - jis vyksta grynai dėl malonumo, be jokios naudos. Autorius apžvelgia ir bando išskirti žaidimo bruožus įvairialypėje žmonijos veikloje –kare, poezijoje, vaizduojamajame mene, architektūroje, filosofijoje ir t.t. bei suprasti, kur prasideda ir kur baigiasi žaidimas. Beje, ši knyga irgi turi savo žaidimo taisykles – visos citatos užsienio kalbomis – neverčiamos. Džiaugiuosi tik, kad šių taisyklių nebuvo laikomasi rašant apie Kinijos – Japonijos kultūrinius žaidimus. Rekomenduoju toms ir tiems, kurie nori sužinoti, iš kur kilo tokios sąvokos, kaip "garbė", "orumas", "žmogaus teisės" ir kiti ne visai žemiški dalykėliai.
Kaip matote, beveik nesilaikau numatyto eiliškumo - dvi grožinės, viena negrožinė, nes kita mano skaitoma knyga - to pačio J. Huizingos "Viduramžių ruduo".
Užtat klausau beveik vien tik detektyvus....