Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Sveikos. Aš atradau Grishamą ir jo Džeiką, perskaičiau pagaliau Ratą, man prastas gana kūrinys, nerealistiškas ir nežinau, tarsi bukapročiai visi būtų. Ir parašyta negrabiai kažkaip. Man nepatiko ir nepatikėjau aš juo, tuo labiau neišsigandau. Susipažinau su Koch. Vakarienė mane suglumino. Bet gal čia ir yra gerai, kad skaitai ir tikiesi kažko visai kito, o gauni kažką netikėto. Ir skaitau Doną Tart rusiškai. Oj kaip sunkiai po pertraukos.

rašyti kirilica aš moku bet ten dažnai autorių pavardės ne tiesiog paraidžiui kirilica, bet ir pagal tarimą pakoreguotos. Sakau, ir vienaip bandau, ir kitaip, ir kartais niekaip nepataikau. Tada ieškau per rambler'į, kaip jie tą konkrečią pavardę savo kalba parašo.

Čia gal todėl, kad ketvirtoje dalyje nemažai dėmesio skiriama Robin šeimos gyvenimui ir Robin jausmams?

Pabaigiau šiandien Kniazevo įskaityta Михаил Анчаров Самшитовый лес. Tiesą sakant, knyga, kurią sudėtinga apibūdinti. Anot paties autoriaus, parašyta remiantis dainos logika. Vargu ar būčiau perskaičius ją, o klausytis buvo įdomu. Istorija sukasi, vyniojasi, trūkinėja, kartojasi, kol galų gale susidėlioja iš mažų gabaliukų gana keista dėlionė. Ten tiek visko daug, nuo fizikos iki Atlantidos, nuo Ferma teoremos iki vėžio gydymo. Žodžiu, mėgstančios Kniazevą, rekomenduoju pabandyti ir susidaryti savo nuomonę.
Papildyta:

Būna būna. Man dar sudėtingas kartais atvirkštinis variantas: perskaitai rusiškai apie kokią užsienio autoriaus knygą ir bandai rasti originalą Bet čia dažnai Google padeda

aha, būna ir taip

Pabaigiau šiandien Kniazevo įskaityta Михаил Анчаров Самшитовый лес. Tiesą sakant, knyga, kurią sudėtinga apibūdinti. Anot paties autoriaus, parašyta remiantis dainos logika. Vargu ar būčiau perskaičius ją, o klausytis buvo įdomu. Istorija sukasi, vyniojasi, trūkinėja, kartojasi, kol galų gale susidėlioja iš mažų gabaliukų gana keista dėlionė. Ten tiek visko daug, nuo fizikos iki Atlantidos, nuo Ferma teoremos iki vėžio gydymo. Žodžiu, mėgstančios Kniazevą, rekomenduoju pabandyti ir susidaryti savo nuomonę.

Klausiau šitą pernai. Man patiko toks namudinis  à  la magiškasis realizmas nors Как птица Гаруда gal net labiau į jį neša . Kažkoks geras jausmas man nuo jų abiejų, nors apibūdinti sunku, tas tiesa. Gal, tokia gražioji rusiškos dūšios eklektikos pusė ​ 

Птица Гвруда planuose, o kol kas mano ausyse Tėvo Brauno nekaltybė. Prieš keletą metų klausiau rinkinį Tėvo Brauno išmintis, o vakar užmačiau šitą. Gana sudėtinga klausytis, nes aktorius skaito įvairiais balsais ir akcentais (angliškai)

Klausytis angliškai man reikia didelės motyvacijos    Va, kai trūko Kingo Tamsiojo bokšto 2 paskutinių dalių, tai ir paklausiau   O šiaip neprisiruošiu, kai Kniazevas, Kliukvinas, Litvinovas ir Čonišvili visokių įdomybių prigarsina   

Trečią kartą kankinuosi su Cabre    Du kartus bandžiau skaityti, dabar bandau klausyti, o įskaitytojas man ne kažką ir vis valdausi ko smagesnio nenugriebus. Duodu šansą iki penktadienio vakaro, jei įprastu ritmu klausydama neužsimanysiu tęsti, paliksiu... kitiems laikams   

Man tiktu? Noriu kazko lengvo ir vaikisko, kitkam neveza mano "mazgai"

Angliškai pramokau jau būdama apie 40,tai vis dar džiūgauju ir vertinu galimybę skaityti/klausytis originalo kalba. Rusiškai, žinoma, paprasčiau ir greičiau

Du mėnesius su pertraukomis skaičiau Edward Rutherfurd "London". Prieš tai esu klausiusi jo dviejų dalių sagą apie Airiją. Patinka mano jo stilius, nors kiekvienos knygos apimtis šiek tiek gąsdina. Bet turbūt trumpiau ir neįmanoma papasakoti miesto/šalies istoriją nuo pradžių pradžios iki šių dienų

Per savaitgalį perskaičiau nedidukę Катарина Киери Никто не спит. Labai jautrus ir švelnus pasakojimas apie paauglį vaikinuką, kuriam kažkas ne taip kaip kitiems. Reikia perskaityti beveik iki galo, kad suprastum kas negerai. Paaugliška knyga, bet tinka ir suaugusiems

Abejoju. Sakyčiau lengvo vaikiško būtų Cressida Cowell "Burtininkų amžius. Raganių karalius" o Miglos vaikai labiau paaugliams ir ne vaikiška. Connie Glynn "Princesės paslaptis" iš serijos lengva Arba čiupk Fėjūnus penkta dalis pas mane, tuoj ir šeštą turėsiu

O aš pasigirti atėjau
Antras tobulas sekmadienis
Praeitas su Miglos vaikais šis su Gail Honeyman "Eleonorai Olifant viskas gerai"
Vis rečiau, deja, bet yra knygų, kurių aprašymą perskaičiusi, pasakau: "Noriu, šitą būtinai skaitysiu" ir perskaitau ir taaaip gera. Taip man nutiko su Eleonora. Man kol kas tai Metų knyga. Linksma, liūdna, subtili, šviesi, jautri, mano. Tikiu, kad kažkam ji gali pasirodyti lėkštoka, erzinanti ar per lengva, tačiau aš pamilau Eleonorą Olifant ir ji man kažkuo artima. Gal todėl taip ir sujaudino, net ne herojės vienišumas ar užsiklendimas, o tiesiog nesuvokimas, kad žmonės turi emocinių poreikių, kad svarbu ne tik išgyventi. Skaitydama jaučiau šios knygos panašumą su Uve, nežinau kodėl. Man kartais knygos netikėtai susisieja, negaliu to paaiškinti. Gal dėl erdvės suvokimui, kai rašomi iš pažiūros paprasti dalykai, kurie atspindi daug gilesnius lygius.
"Galvos masažas kirpimo salone, gripo švirkštas aną žiemą - vieninteliai atvejai, kai mane lietė kiti žmonės; aš jiems moku pinigus ir jie beveik visada mūvi vienkartines pirštines. Tik konstatuoju faktus. - toks Eleonoros gyvenimas, tačiau žmonės keičiasi, juos keičia kiti žmonės ir man buvo gera skaityti Eleonoros istoriją, nes joje daug visko, na bent jau aš daug visko radau ir turiu apie ką pamąstyti, ir jaučiuosi truputį liūdna, ir truputį laiminga, "lyg būčiau prarijusi saulės spindulį" ir man kaip ir Eleonorai Olifant viskas gerai
Nuoširdžiai rekomenduoju.
Koks vis dėlto džiaugsmas rasti tokią artimą dūšiai knygą
O kas jūsų skaitymo frontuose gero?

Kaip gražiai parašei, SOFIJA5 Man Eleonora irgi labai tiko
Po Rutherfurd Londono toliau gilinosi į Anglijos istoriją. 12 amžius, karalius Henry I mirė, iš teisėtų vaikų likusi tik dukra. Kol karalius buvo gyvas, lordai prisiekė jai ištikimybę kaip būsimai Anglijos karalienei. Aišku, karaliui mirus, ištikimybė išgaruoja, karūnuojamas Stevenas, vienas iš jo bastardų. Visa šita istorija papasakota Sharon Kay Penman knygoje When Christ and his saints slept.
Beje, tuo pačiu istoriniu laikotarpiu vienas kuklus žolininkas vienuolis tyrė įvairius nusikaltimus. Kalbu, žinoma, apie Brolį Kadfaelį

labai myliu brolį Kadfaelį ir serialas labai malonus akiai buvo

Aš pabaigiau Ferrante seriją (trečią knygą išvargau, ketvirta kažkaip visai nieko pasirodė), dabar jau su Verdono detektyvu