Su didžiausiu malonumu perskaičiau M. Houellebecq'o Pasidavimą. Kažkuo (dėl stiliaus ar akademinės aplinkos aprašymo
) ši knyga man priminė D. Lodge'o Mintijimus. Net ir politika, kuria per daug nesidomiu, nedirgino.
Užtat netinkamesnės knygos po Pasidavimo turbūt nebuvo galima pasirinkti
Tiksliau kalta ne pati knyga, bet lietuviškas jos leidimas. Be reikalo, aišku, skaičiau ne rusų kalba. Jei V. Bikulčius turėjo priekaištų Pasidavimo vertimui, įsivaizduoju, ką pasakytų apie P. Sanajevo apysakos Palaidokite mane po grindjuoste leidimą. Jau IV viršelyje sudėtingi šeiminiai santykiai
sutinkami dažnai,
nemažiau, visame tekste išvien gramatinės klaidos (tai gi, kaip gi, na gi), atsiv
edejusi, maistas sup
ūs, pėdkelnes
nusivilkti, idėjos
atsikasyti. Pertekliniai įvardžiai, kurių verčiant juk galima pamažinti. Internete susiradau rusišką knygos variantą, kai perskaičiau ant spintelės viršaus irgi
kilojo įspūdinga krūva numerių (на поверхности тумбочки тоже высилась внушительная стопка номеров) ar pelė, trikdydama tylą
dalykišku šnarėjimu
(мышь, по словам бабушки, оказалась умнее дедушки, стащила эдамский сыр еще до ночи и спряталась с ним где-то за шкафом в спальне, нарушая тишину сосредоточенным шуршанием).