Aš liudesyje
jau senokai liūdnai pamąstydavau, kad nebėra pasaulyje geros fantastikos (arba jos neišverčia - skaityti angliškai man vis dar nedžiaugsmas ir nemalonumas).... ypač tokios, kad atsvertų Tolkiną. Arba Žemjūrę.
Tada netikėtai pamačiau, kaip į fantastikos "pelkę" negrįžtamai įpuolė bendradarbė, kurios aš ne tik kad nepuoliau gelbėti, bet dar ir giliau stumtelėjau
Ir dabar mes skaitome kartu - greitai, nes kita laukia. O kame liūdesys? Nes Patrickas Rothfussas vis dar nesiteikė parašyti trečiosios Karaliaus žudiko knygos. Kaip dabar reikės gyventi? Aš puikiai prisimenu laikus, kai nebuvo išverstos trečios "Žiedų valdovo" dalies ir springau skaitydama rusiškai (na nepatinka man jų šrifto taupumas, nepatinka). Teks imtis "Žemjūrės" neskaitytų knygų....
Apie Kvoutą - man reguliariai norėjosi jam užvožti
tada bendradarbė pasiūlė prisiminti jo amžių ir pagalvoti apie panašaus amžiaus sūnų ir ar laukčiau iš jo brandžių, pamatuotų poelgių
Be jokios abejonės - gerai parašyta knyga ir gerai "sukalta" istorija - herojai atskleidžiami pamažu, jie auga, transformuojasi, yra aiškūs kultūriniai ir kalbiniai skirtumai - vertybės, sampratos, aprangos ir valgio detalės (keptas moliūgas - tikrai skanu), daug muzikos ir ji pateikta muziko akimis, be nusaldintų romantinių "kentėjimų", taip pat skirtinti piniginiai vienetai ir t.t. ir t.t. Galų gale nėra besaikio seksualumo, kuris man švelniai tariant užkniso Užkerėtame dvare, o normalus gyvenimas - kai norisi valgyt ir sauso patalo, norisi žinių, draugų ir gero instrumentų.
Kadangi vis matau reklamuojamą serialą "Good omens", bandysiu pirma paskaityti knygą - laimei ji seniausiai išversta. O šalia jos guli Lauren Groff "Moiros ir furijos", kurią netikėtai įsiūlė nepažįstamas vyriškis bibliotekoje. Vien dėlto turėtų būti įdomu - kodėl
bet tik jeigu nebus per daug kūno. Senstu aš ar ką? Tikriausiai greit suprasiu mamą, kuriai Silva Rerum autorė pasirodė iškrypusi