Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Skaičiau. Man visai neblogai susiskaitė
Sveik

Dėkoju, Dolitle 🙂
Dėl ataskaitos, tai šiais metais, manau, jau šaukštai po pietų. 😃
Šio klubo skaitoves mielai prisimenu, o ypač tuomet, kai skelbiami metiniai sąrašai. 😁 O aš knyginių naujienų beveik neforsuoju, nes palaipsniui " graužiu" savo senas atsargas, t.y., knygas, kurios jau seniai dulka lentynose, todėl manol skaitinių pristatymai būtų beviltiškai pasenę. Na, nebent kas nors ką nors netyčia praleido....

Faina, kad ir toliau skelbiate savo knygų sąrašus bei "Oskarus", visuomet malonu čia užsukti.

Darbinga, man regis, kad ne naujienose (ta prasme naujose knygose) čia esmė... Na, bent jau aš TIEK "senų" knygų nesu perskaičiusi, ir tiek puikių tų  "senų" atrandu..

Todėl, sakyč, labai prašom dalytis mintimis apie "senas" knygas   

Aš va, kaip tik pažindinuosi su Charles Bukowski. Pradėjau nuo "Pašto". Nežinau, kaip būtų, jei būtų įskaitęs ne Litvinovas, bet dabar man smagu jos klausytis.   

ir nepasenę ir praleido ...visiškai jokio skirtumo, kad kažkas kažką jau skaitė, visada įdomu atgaivinti atminty ir palyginti įspūdžius. kartais jie tokia skirtingi ir prieštaringi. tame ir visas kaifas o jei dar neskaityta, tai tuo labiau smalsu ir įdomu

todėl prašau dalintis

Tai klasika užtat ir yra klasika, kad aktuali ne tik parašymo laikmečiu.
Ta tema prisiminiau, kad nuo vaikystes pas tevus buvo tokia knyga M.V.Ljosos "Miestas ir šunys". Kažkodėl aš jos jaunystėje taip ir neperskaičiau, irgi, matyt, naujų knygų mėgėja buvau, o ir autoriaus pavardė nieko nesakė Dabar , grįžus pas mama, matau, kad voliojasi ta knyga ant grindų ir naudojama vienoms namų durims paremti. Nušiurusi tokia vargšelė. Nesusilaikiau, pasiėmiau, nes dabar jau ir rašytojas skaitytas, ir knygos pavadinimas girdėtas... Laukia krūvelėj prie lovos

Aš irgi tik senienas skaitau dėl labai paprastos priežasties, gyvendama čia nematau reikalo pirkti naujų knygų. Jos visos praėjus kazkiek laiko atsiduria labdaros parduotuvėse is kuriu as jas perku už vieną pinigą. Dar biblioteka, ten visokių trilerių būna naujų. Mano norimų perkaityti knygų sarašas labai ilgas ( vien dėl jo labai patinka goodreads, nes viskas vienoje vietoje) ir visada krūva knygų kurių dar neperkaičiau. Pernai nenusipirkau nei vienos naujos, tik padėvetas. Su malonia išimtimi, kai buvau LT, tada sugriešiju tam ko nėra angliškai. 

Šiuo metu klausau bibliotekos Eli Shafak “Trys Ievos dukterys” buvau labai skeptiškai nusiteikusi, bet man visai patinka. 

Vienintele pradėta popierinė Elizabeth Strout “Olive Kitteridge” verkia padėta prie lovos.

jei jau kalba apie senienas...šiemet sau pasižadėjau, kad Knygų mugėj pirksiu tik pas bukinistus...na dar į Odilę užsuksiu. ten nebent "grieką" padarysiu... pastaruoju laiku pamėgau šią leidyklą.

Dar viena perskaityta knyga šiemet, gal ką sudomins Кристофер Хэдфилд "Руководство астронавта по жизни на Земле. Чему научили меня 4000 часов на орбите" (Chris Hadfield "An Astronaut's Guide to Life on Earth: What Going to Space Taught Me About Ingenuity, Determination, and Being Prepared for Anything"). Knyga negrožinė. Autorius pasakoja kaip tapo astronautu, ko išmoko dirbdamas šį darbą Žemėje ir, be abejo, kosmose. Pirmas ketvirtadalis skaitėsi įdomiai. Vėliau pradėjo darytis panašu į savipagalbos knygas. Nors, aišku, apie autoriaus gyvenimą skaityti buvo visai įdomu, tik tų "pamokų", kurių jis išmoko gyvenime, buvo per daug. Žodžiu, įdomumo labai sumažėjo, nors, aišku, mintys išsakomos protingos. Paskutinis ketvirtadalis, kur autorius aprašinėjo gyvenimą kosminėje stotyje, pasidarė visai įdomus, net paieškojau youtube autoriaus filmukų apie gyvenimą kosmose - kaip jie ten miega, valosi dantis, valgo (jeigu įdomu, čia galit pažiūrėti, čia yra rusiškai). Pačioj pabaigoj pasakojo apie reabilitaciją po skrydžio. Tikrai buvo įdomu sužinoti daugelį dalykų. Svarsčiau tarp 3,5 ir 4. Vis dėlto dėl to paskutinio ketvirtadalio daviau 4.

Oho, rimtas pasižadėjimas
Aš visai norėčiau Knygų mugėje daugiau laiko skirti bukinistams. Bet kai jie kitame pastate ir per lauką eiti reikia, tai kažkaip sudėtinga prisiruošti, nes žinau, kad tada jau į pagrindines sales negrįšiu.


Mano 2016 metų negrožinės literatūros knyga
Dėl tų nukrypimų į savipagalbos knygas pritariu. Bet aš, kaip kosmoso ir astronomijos mylėtoja, į tai nelabai kreipiau dėmesio vertindama knygą.
Tavo pirmojoje nuorodoje pirmasis klipas yra Chris Hadfield įrašytas David Bowie "Space Oddity" "koveris" - jį ir iki šiol vis kartais pasileidžiu.

Nemanau, kad man ji bus metų negrožinė knyga, nes metai tik prasidėjo, o ir tų trūkumų buvo, bet kosmosu knyga tikrai sudomino. Prisimenu, kad mokykloj, kai mokėmės astronomiją, buvo labai įdomu, tik sunkiai man sekėsi prisimint planetas, jų aprašymus ir palydovus, iki šiol pamenu tik Marso palydovus Tai pamažėjo tas susidomėjimas. Bet po šitos knygos manau paskaitysiu ir kitų astronautų knygas - tikrai įdomių dalykų sužinojau ir, tikiuosi, sužinosiu dar Kažkaip gyveni ir nesusimąstai, kas aplink pasaulyje vyksta. O tokios knygos atmerkia akis
o koverį mačiau, aga Kažkaip nesigilindavau ką ten joje Bowie's dainuoja, bet Hadfieldo atliekamos buvo įdomu paklausyt

Apie senienas rašiau ta prasme, kad tai ne seniai/naujai parašytos knygos, o senokai išleistos. Štai vėl artėja knygų mugė, vėl pasipils naujienų srautas Bet, regis, jau išmokau susivaldyt.

Na ką gi, bandysiu pasidalint šių metų skaitiniais-klausiniais. Patiko rašytojos Vaivos Rykštaitės sudėliotas skaitomų knygų eiliškumas: dviems grožinėms tenka viena negrožinė. Šio principo ir stengiuosi laikytis.

Joseph Campbell “Herojus su tūkstančiu veidų”. Lyginamosios religijotyros veikalas, pirmą kartą išleistas lyg ir 1949 m. Niujorke. Skaitant autoriaus įvairių tautų mitų interpretacijas aiškėja, kad herojaus prigimtis, iš esmės, yra visuomeniška. Herojus išeina ieškoti naujų, neatrastų kelių tarsi sau, tačiau atneša atsinaujinimą visai savo bendruomenei. Žinoma, jei grįžta atgal. Yra cikliškas ratas, kurį turi nueiti herojus: išėjimas – sunkūs išbandymai, iniciacijos, kovos su blogio jėgomis ir sugrįžimas. Dažnai herojus visai nenori ar net negali sugrįžti atgal, nes išbandymai jį tiek permaino, kad jis supranta, jog negalės/negebės perteikti žinios savo bendruomenei. Taip atsiranda šventi atsiskyrėliai. Tačiau tie, kurie pasiryžta atnešti naują galią žmonėms, permaino pasaulį, pvz., Buda, Kristus, pranašas Mahometas. Autorius remiasi gausia faktine medžiaga (pasakomis, mitais) ir ją interpetuoja, mano galva, šiek tiek per laisvai. Nors tuometinė religijotyros tendencija ir buvo tokia – ieškoti bendrumų, o šiuolaikinė – vis labiau specializuotis, tad apibendrinimai dažniausiai daromi atsargiai, orientuojamasi į skirtumus. Visai įdomi, tačiau vos žymi knygoje - sapnų psichoanalizės linija ir čia autorius remiasi Z. Froidu bei C. G Jungu. Žmogus, kuris sustabarėja ir praranda gyvybės galią, idant atsinaujintų, turėtų, kaip koks mito herojus, nusileisti į pasąmonės tamsą, dekonstruoti save ir sugrįžti atgal visiškai atsinaujinęs ir pasikeitęs. Tai labai pavojinga kelionė, nes ir čia galima laisvai pražūti. Skaitant labiausiai žavėjo autoriaus erudicija ir meistriškos mitų interpretacijos. Ai, dar iliustracijos. Knyga parašyta ne tik specialistams, bet ir šiaip normaliems žmonėms.

Sara Poisson „Grožio mašina“ Esė. Kiekvieną kartą skaitydama autorės knygas, bandau apibrėžti savo santykį su rašytojos kūryba, tačiau šis veiksmas man sekasi sunkiai. Knygos anotacijoje autorė teigia, kad žmogaus prigimtis – neapibrėžtumas, kurį, matyt, autorė ir bando sugauti bei parodyti mums, skaitytojams. Tačiau mes esame riboti – gimimas, mirtis, kalba, mokykla, profesija – visa tai suteikia mums ribas ir apybraižas. Galbūt autorė savo tekstuose bando sugauti būsenas, kuomet mes esame vieni ir nieko nevaidiname bei klausome savo vidinio balso? Bet kuriuo atveju dažnai nesuprantu Saros Poisson tekstų, tačiau jaučiu malonumą skaitydama ir matydama, kaip autorė juos augina. Bene žaviausias tekstas knygoje - apie Vilnių, pavadintas „ Vilniaus poniabudė“, jei prisimenat koks tai grybas ir kaip jis atrodo...


Papildyta:
Audioknygos

Pascal Quignard "Тайная жизнь". Romanas – esė. Galbūt labiau esė nei romanas. Visas pasaulis (ir Lietuva) jau seniai atrado Paskalį Kinjarą, o aš tik šiais metais. Tačiau « atradusi » susikroviau iš torentų viską ką radau ir dar priedo parsinešiau dvi knygas iš bibliotekos. Šioje knygoje autorius svarsto apie meilės prigimtį. Meilė savo esme yra antivisuomeniška, nes bekalbė ir bežadė, neplanuota ir netyčinė. Du žmonės užburti ir sužavėti vienas kitu, tarp jų susikuria erdvė, kurioje dingsta pasaulis ir tai - priebėga, kurioje mylintys gali pasislėpti (prisimenat sustingusius įsimylėjėlius gatvėje ?). Šeima, santuoka, kalba – visuomeninės institucijos, kurios įtraukia žmogų į veiklos- veiksmo, manipuliacijų bei socialinės agresijos pasaulį. Didelė meilė nesuprantama aplinkiniams, nes nepaiso jokių susitarimų ir konvencijų. Aplinkinių požiūriu tai beveik nusikaltimas. Tačiau tai retas, dažniausiai neilgalaikis jausmas, todėl visuomenė gali būti rami. Tikriausiai. Labiausiai žavi autoriaus minties tikslumas ir įtaigumas, neveltui Paskalis Kinjaras studijavo filosofiją. Jis mane užbūrė.

Turas Hejerdalas " Fatu Hiva ". Šioje knygoje didysis norvegų keliautojas aprašo savo pirmąją kelionę kartu su žmona 1937 – 1938 m. į Fatu Hivą salą Markizų salyne. Jiedu šioje prančūzų Polinezijos saloje praleido metus. Mane labiausiai sužavėjo ne nuotykiai, kuriuos patyrė keliautojai saloje, bet Turo Hejerdalo asmenybės mastas. Tai žmogus, kuris jau nuo šešiolikos metų svajojo gyventi be civilizacijos ir būdamas 21 metų Oslo universiteto studentas, sugebėjo įtikinti savo tėvus ir būsimos žmonos tėvus, kad reikia mesti judviejų studijas ir važiuoti kažkur į pasaulio pakraštį. Vien plaukti laivu į Polineziją tais metais teko beveik pusantro mėnesio... Dauguma žmonių išduoda savo vaikystės - jaunystės svajones ir prisitaiko prie patogaus bei komfortiško gyvenimo, tačiau ne Turas. Jis - tikrasis 20 amžiaus Kolumbas, kuris beveik nerealias svajones pavertė realybe. Įdomūs autoriaus svarstymai apie įvairias gyvybes formas ir bandymas suprasti jų prigimtį. Visa gamta surėdyta taip, kad išlaikytų pusiausvyrą, t.y., kad nedominuotų nei viena rūšis, žinoma, išskyrus žmoniją su savo civilizacija. Civilizacija, viena vertus, yra blogis, kita vertus, atgaiva žmonėms, kurie ir taip pakankamai bejėgiai prie gamtos stichijas. Gamta, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, žmonėms siunčia ligas, o pakitus gamtinei aplinkai ir sąlygoms, atsinaujina bei atsiranda vis nauji virusai ir bakterijos, kuriuos bando suvaldyti medicina. Tačiau nepaisant gamtamokslinio požiūrio, autorių visgi domina, kas yra tas pirminis judintojas, kuris paleido ir užprogramavo įvairias gyvybės formas šioje žemėje.

Oj kiek aš visko praleidau
Kol pasivysiu, rusiškai skaitančioms siūlau paspėlioti. Nukopijuota iš feisbuko archyvų
Sėkmės

Сумеречный Макс написал краткие-краткие содержания книг:

1. Один мужик не хотел воевать, но пришлось. А потом он десять лет домой добирался.

2. Один мужик голодал, а потом захотел стать сверхчеловеком по Ницше. Решился на мокруху и попал в тюрьму. И в проститутку влюбился.

3. Одна тётка пошла работать гувернанткой. Дождалась, пока её хозяин ослепнет, и вышла за него замуж.

4. Один мужик скучал-скучал, а потом пристрелил друга и девушке отказал. А потом сам в неё втрескался, но было поздно.

5. Один мужик продал душу чёрту. А потом за него ангелы вписались, и чёрт обломался.

6. Один мужик пересадил собаке человеческие мозги, а потом замучился их обратно выковыривать.

7. Один мужик долго-долго сидел в тюрьме, а потом сбежал и клад нашёл. И всем врагам гадостей наделал.

8. Один мужик жрал кактусы, а потом стал крутым колдуном.

9. Одна тётка влюбилась в психа. Походила голой и получила за это вечную жизнь и домик в придачу.

10. Один мужик книжек начитался и рехнулся. И начал рыцаря косплеить. А над ним все смеялись.

11. Один мужик организовал клуб. А ещё слугу нанял. А потом во всякие передряги попадал, даже в тюрьме сидел.

12. Один мужик бежал с каторги, а потом хорошим-хорошим стал.

13. Один мужик сидел в тюрьме и написал там книгу. О том, что наш мир – как матрёшка. Унутре в ней черти, а снаружи ангелы. И кучу слов сам навыдумывал.

14. Один мужик долго-долго лежал на диване, и ему было хорошо.

15. Одна тётка хотела, чтобы её любили. И в процессе борьбы за любовь прибила трёх человек. А ёё на каторгу сослали. А она там ещё одну тётку прибила и сама утонула.

16. Один мужик попал – ну ваще. Двадцать лет на необитаемом острове просидел. Ну, потом спасли.

17. Один мужик жёг книги, а потом передумал и стал их читать.

18. Один мужик привёз с севера собачку, а она потом вора загрызла. И все ей спасибо сказали.

19. Один мужик умел под водой дышать. А потом он влюбился и в тюрьму попал.

20. Один мужик на гвоздях спал. Только он нифига не главный герой.

21. Одна тётка в Древней Греции работала элитной проституткой. И лично Македонского видела! А потом до должности царицы доработалась.

22. Один мужик был крутым учёным. А потом ему ученик голову отрезал и разговаривать заставил.

23. Один мужик ездил по России и мертвые души скупал. А потом оказалось, что он никакой не некромант, а просто жулик.

24. Один мужик был индус и раджа. Его англичане с трона скинули, а он подводную лодку изобрёл и пошёл корабли топить.

25. Один мужик вырос в монастыре. А потом сбежал, подрался с кугуаром и помер.

26. Один мужик подобрал на улице совершеннейшую хабалку и на спор воспитал её как крутую леди. Только не помню – женился или нет?

27. Один мужик ехал в отпуск, а вместо этого пообщался с Бабой-Ягой и пошёл работать в волшебный институт.

28. Один мужик изобрёл хитрую смесь, выпил и невидимым стал. Потом ходил без штанов и мёрз постоянно. Его ещё в конце лопатами забили.

29. Один мужик двух сыновей породил и пошёл с ними на войну. Одного сына убили, а второго он сам пристрелил.

30. Три мужика машины чинят и надираются в зюзю постоянно.

31. Трое мужиков ни фига на байдах ходить не умели, но пошли. И собаку ещё с собой взяли. Ну хоть не утонули.

32. Четверо мужиков поехали в Бразилию и динозавров нашли. А потом с трудом учёным доказали, что нашли.

33. В общем, инопланетяне хотели Землю завоевать, из лазеров стреляли, а потом – раз, и все от насморка умерли.

34. Там, короче, куча народа и все из себя такие изысканные и по-французски говорят. А потом война. Некоторые померли, а некоторые переженились.