Knygų skaitytojų klubas, 96 laida

Labos Naujaisiais metais 

Tutele, 

Nešu savo ataskaitą, Berašydama, pasigailėjau, kad patingėjau rašyti apie knygas iškart jas perskaičius, nes žiūrint sąrašą apie kai kurias būtų  ką pasakyti, o iki "nominacijų" netraukia...

Per šiuos metus perskaičiau/perklausiau 77 knygas (pernai buvo 66), kurių 4 popieriuje, 5 skaityklėje, kitos – audio. Apie 10 knygų nebaigiau – kaip ir Gilužei, man kilo klausimas (cituoju  ) „kam aš ją skaitau, jei nieko iš jos negaunu?“. Seniau nebaigti skaityti knygos man būdavo negarbė... Dabar gi pagaliau patikėjau, kad pilna geresnių knygų, kurioms ir reikia skirti laiką. 

5 perskaičiau/perklausiau lietuviškai, 6 prancūziškai, likusias – rusiškai.

Metų puikiausia: Гузель Яхина „Дети мои“. Puikiai papasakota istorija apie anaiptol ne puikius įvykius

Metu smagumynas - Terry Pratchett ir jo plokščio pasaulio serija – labai jau prie širdies man jo šmaikštumas.

Metų skaudžiausios net dvi: Eliza Granville „Grytutė ir tamsa“ ir Hallgrimur Helgason „1000° moteris“ –abi iš esmės apie tą patį – karo traiškomas mergaites.

Metų žodynas: Arundhati Roy „Mažmožių dievas“ –barokiško dailumo kalba ir vos ne eilėmis papasakota sunkaus sunkumo istorija.

Metų apimtis David Roberts „Šantaramas“ - mėgstu ilgas istorijas, ši man tiko ir teikė malonumo, nepaisant savotiško naivumo.

Metų jautriausioji, gal net ašaringoji: Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“. Raudojau beveik nuo pradžių. Toks jausmas, kad lindėjau herojaus kailyje: ir jo netektyse, ir jo kovose...

Metų neviltis: Василий Аксенов „Московская сага“ – ne dėl to, kad prasta. Dėl to, kad sunku patikėti, kad iš esmės ši istorija neišgalvota, jei atmestum vardus, vietovardžius ir detales. Neviltį kelianti šalies istorija.

Metų Kingas: 11/22/63. Mėgavausi, ir net pasidarė ilgu to laikotarpio Amerikoje, apie kurį visai net neturiu supratimo. Nors, greičiausiai ilgu jausmo, su kurio tas laikotarpis aprašytas. Na, čia, žinoma, greta meistriško įtampos kūrimo ir erzinimo iki begalybės.

Metų nesusipratimas: J. Fawles „Magas“. Senokai „besutikau“ tokį tūpą herojų ir tokią nemotyvuotą istoriją. Pabaigiau tik dėl to, kad vis tikėjausi genialios pabaigos, kuri viską reabilituotų. Deja.

Dar buvo daug detektyvų (praktiškai užbaigiau Jo Nesbo), rusiško magiškojo realizmo: Михаил Анчаров „Самшитовый лес“ ir „Как птица Гаруда“. Dar labai patiko (atsitiktine tvarka) : Mitchell David „ Juodosios gulbės slėnis“, Kristina Sabaliauskaitė „Silva rerum IV“, Fredrik Backman „Бабушка велела кланяться и передать, что просит прощения“ (aišku, apsiverkiau), Leila Slimani „Ideali auklė“, Hannah Kent „Paskutinės apeigos“, Abraham Vergese „Vienuolės paslaptis“, Tonino Benacquista „La maldonne des sleepings“.