QUOTE(martux @ 2018 08 09, 23:32)
Undinė Radzevičiūtė "Kraujas mėlynas"
Patinka man jos knygos. Labai patinka. Gerai rašo, puikus stilius.
Įsivaizdavau, kad "Kraujas mėlynas", pristatoma kaip giminės istorija, bus apie dvarus, na tokia iš "Silva Rerum" serijos, kokie XVIII-XIX a.
O čia - Livonijos ordinas, XV a. antroji pusė, laikotarpis po Žalgirio mūšio. Ordinas, arkivyskupas, biurgeriai ir murziai, laisvieji Vestfalijos riteriai... Daug Revelio (Talino), Rygos, šiek tiek Romos.
Daug ordino pilių, daug ambicijų, daug skrynių su šilingais.
Žodžiu, gerai parašyta knyga apie mažai žinomą laikotarpį.
Specialiai šią knygą skaičiau prieš trumpą išvyką į Rygą. Po jos vaikščiojau po Rygos senamiestį ir visai kitaip žiūrėjau į Juodagalvių namą ir tuos auksinius gaidžius ant bažnyčių bokštų
Sigitas Parulskis "Amžinybė manęs nejaudina"
Pradžioje nustebino paprastas plonas "laikraštinis" popierius. Tinkamai sumanyta, nes dauguma tekstų knygoje ir yra iš spaudos. O jei Parulskio "amžinybė nejaudina", tai toks "laikinas" popierius irgi nekliūva.
Beveik pusė knygos - esė stiliaus autobiografinis tekstas. Vaikystė, sovietmetis, religija, kelionės...
Kita pusė - "lietrytyje" jau skelbti trumpi tekstai. Dalį jų buvau skaičiusi, dalį - ne.
Knygos pabaigoje - keturi ilgesni esė, skelbti įvairiuose leidiniuose (daugiausia užsienyje). Tarp jų nemažai pasikartojančių motyvų, tų pačių pavyzdžių - tai, kas autoriui svarbu, kas labiausiai skauda ir įstringa.
