Perklausiau
D. Mitchell 'Juodųjų gulbių slėnį". Klausiau rusiškai, bet vis kirbėjo mintis, kad lyg yra ir lietuviškai išleista. Ir tikrai - yra. Bet džiaugiuosi, kad klausiau audio. Man rodos, įspūdis nuo to tik sustiprėjo. Tiesiog puikiai įskaityta Kniazevo. Čia ta knyga, kur man reikėjo dar laiko jai susigulėti ir kuri taip greit nepaleidžia.. Knyga lyg ir paaugliams, nes pasakojama trylikamečio berniuko apie savo eilines problemas eiliniame Anglijos miestuke 1982-83 metais. Berniukas tylus, bijantis išsiskirti, ypač dėl kalbos defekto - jis mikčioja. Ne, nemikčioja, o užstringa ties tam tikra raide, kas jam ypač gadina gyvenimą tarp paauglių, tik ir ieškančių, ką pasirinkti patyčių objektu. Ir va skaičiau ir galvojau, kad turbūt knyga turėtų būti suaugusiems, kurie pamiršo, ką reiškia būti paaugliais. Ir auga tas berniukas, toli gražu ne eilinis, kaip pasirodo. Jis rašo eiles, jis tobulėja dvasiškai, tampa asmenybe. Ir dar skaitant buvo jausmas - o gal užaugs ir parašys tas berniukas kažką įspūdingo, kaip 'Debesų atlasą'? Pagooglinau - ir tikrai tai pusiau autobiografinis romanas. Sakyčiau, psichologinis romanas.
Buvo tekste ir nuorodų į kitus Mitchell'o romanus - berniukui didžiulį įspūdį paliko R. Frobišerio sekstetas, paskui sapnas Nr. 9.
Kam patiko Bredberio 'Pienių vynas', šita irgi neabejotinai patiks. Rekomenduoju