Lietuvių nemandagumas

smalsumas suėmė . Kur jums tas duris atidarinėja?


Vairavimo įpročiai Lietuvoje yra labai neblogi. Jei dar pėstieji pradėtų tamsiu paros metu matytis, o neiššoktų kaip vaiduokliai iš tamsos, tai visa puiku būtų.

O varge...

Nors tiesa sakant pamenu, kaip viena sm nare didziavosi, kaip spjove i veida moteriskei, kuri gal nespejo priparkuot auto aiksteleje ir atejo pabart sm nares...

Kaip kur? Elementariai, visur, kur būna durys ir kur prie jų sutinku kokį vyrą

Kodėl manote, kad nesidžiaugiu gerais dalykais?

Sutinku, kad skirtingi požiūriai į tą patį žmogų nulemia kaip yra interpretuojamas to žmogaus elgesys ar sukeliama reakcija bendraujant. Mano pastebėjimai ne vien mano bendravimo rezultatas su kitais, bet ir stebint kitų žmonių socializavimąsi. Tikrai labai keista, kai parduotuvėje kiti žmonės atsiskaito kąsose nepratarę nė žodžio, neatsako į pardavėjos pasisveikinimą, ir t.t.... na ne visos pardavėjos ir akis pakelia į pirkėją.



Turiu puikų pavyzdį keliaujant autostrada. Lenkiant automobilį ir išsirikiavus į antrą juostą, staiga kasnors prisilenkia ir žybčioja šviesomis, kad pasitraukt, lygtais imt ir važiuot į lenkiamą automobilį. Nesuprantu ar jau logiškai kiti vairuotojai nemąsto? Nesu prie tokio vairavimo įpročių įpratusi, dėl to likau šokiruota pakeliavusi autostrada Klaipėda-Vilnius. Ir tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du visos kelionės pirmyn ir atgal metu. Vienu tokiu atveju nekantrus vairuotojas nusprendė aplenkti mane išsirikiuodamas į pirmą juostą ir staiga užlįsti į priekį... deja jam to padaryti nepavyko, nes būtų sukėles didelę avariją su manimi ir tuo vilkiku kurį lenkiau. Taip užpypinau jį, kad galvotų ką daro, nes antraip būtų lindęs... Ne tik kad kiti vairotuojai perdėtai viršija greitį, bet ir kelią pavojų kitiems... Na kaip nepyksi?



Esmė ir yra ta, kad tokia aplinka man nėra kasdienybė, nes Lietuvoje negyvenu. Gyvendama čia to nepastebėdavau, nes matyt kai įpranti jau ir nebepajauti... bet užėjus į pirmą parduotuvę ir nusišypsojus pardavėjai gauni rūstą žvilgsnį atgal su atsaku "Sakyk, ko nori", truputį pasijaučiau išmušta iš vėžių...

O dviratininkai tai jau visada parodo, kur suks? Nes jei jis važiuoja gatve, tai posūkio ir stabdymo ženklus rodyti jis privalo. O tokių tai tikrai vienetai. O per pėsčiųjų perėjas kiek švilpiančių (nors privalo nulipt ir persivest)...
Apskritai, dviratininkams , ko gero, labiausiai ir reiktų KET pasimokyti ir jų laikytis. Bent jau dėl to, kad jeigu avarija, tai dviratininkas garantuotai nukentėtų labiau nei automobilio vairuotojas.

Aš vis dar stebiuosi žmonėmis. Na negi sunku suprasti, kad NE KIEKVIENAM YRA SVARBU kaip aplinkiniai, kurių nepažįsti, kurie niekaip neįtakoja tavo gyvenimo, su tavim emocionaliai elgiasi (juk nemuša, nestumdo, neįžeidinėja, tiesiog tik nemato ir dirbtinai nesivaipo). Apsipirkti atėjot ar papliurpti su pardavėja? Aš pvz. to nė nepastebiu - pasisveikino, nepasisveikino, išsišiepus (ne aišku ko išsišiepus, kai aplinkiniai rimti - dažną erzina) ar susiraukus. Pradeda plepėti su pirkėju apie bileką - užlaiko eilę, taigi, geriau tylėtų. Turiu savo minčių, savo reikalų, o tie žmonės gyvena savo gyvenimą. Susidėjau/-o prekes ir išėjau/-o - gal tuo metu galvojo, kaip pietus gamins iš tų produktų (geriausiu atveju, blogesniu - ar ištemps su tiek iki algos). Aš, pavyzdžiui, būdama prie kasos mėgstu skaičiuoti kiek mokėsiu - ne todėl, kad man trūktų, o todėl, kad taip atmintį lavinu. Ir tas pats man ką kokia ciocė tuo metu galvoja apie mano surauktą kaktą. Nemanau, kad jai trukdau. O jei dažnas aplinkinis žmogus erzina - galvoti reikia apie save, nes, patikėkit, tas žmogus apie jus negalvoja visai, jūs jam tiesiog nerūpit, bet jis nėra blogai nusistatęs. Žmonių aplink tiek daug, kad jeigu pradėsi pastebėti aplink kiekvieną, kuriam šypsotis "reikia", nebebus kada gyventi savo gyvenimo. Suprantu, kai nuo ryto iki vakaro sėdi pajūryje prie staliuko ir gurkšnoji, gali iš nuobodulio pradėti šypsotis kiekvienam praeinančiam. Bet mes (dažnas) gyvenam kitokį gyvenimą, kitokiam ritme ir kitokiose galimybėse.

O įsižeisti dėl to, kad kažkas nepadėkojo už eilinę savaime suprantamą mažulytę paslaugą . Minčių nekiltų . Matau, kad močiutė su krepšiais - palaikau duris - juk tai tiesiog taip elementaru, bet galvoti, kad jinai man dabar visą likusį gyvenimą skolinga turi jaustis ir iki žemės nusilenkti - manyčiau, būtų per didelis savo nuopelnų, kurių nėra, sureikšminimas.

Nebutina sypsotis, galima tiesiog sneketi normaliu tonu. Negi taip sunku suprast? Nieks cia tu dirbtiniu sypsenu nereikalauja, tiesiog normalaus tono. Daznai buna vien is kalbos aisku, kad zmogus piktas ir nepatenkintas, kad trukdai ji, nors tai jo darbas.

Pvz., nuejau i kasa uz pasa susimoket, tai teta jau tokia nemaloni, o apsauginis dede salia sedejo, tai mielai viska paaiskino kas, kodel ir kaip, nors tai net ne jo darbas.

Jūsų pastebėjimai iš to, kad žmonės nesielgia taip, kaip Jums įprasta. Jie elgiasi kitaip. Kultūriniai, natūros skirtumai yra natūralus ir sveikintinas dalykas. Nu negali visas pasaulis būtų su plastikinėm šypsenom, kaip kad nemaža dalis JAV gyventojų (tik pvz.). Ir ačiū Dievui. Nes ten pabuvus ilgiau pasidaro juokinga. O kai supranti, kad tos šypsenos slepia tuos pačius žmones, kurie gali būti ir pikti, ir agresyvūs, ir liūdni, ir linksmi, jos apskritai praranda bet kokią emocinę vertę. O ilgainiui pradedi pastebėti kiek daug aplink žmonių, kurių šypsena tik lūpose, o akyse - nulis emocijos. Kai kam tokia aplinka patinka. Ir gerai. Kai kam jos nereikia. Ir tai irgi gerai yra.

Kokia aplinka? Viskas normaliai su ta aplinka Lietuvoje. Nu nesam mes šiltų kraštų gyventojai, kurie į glėbį puola kiekvienam sutiktam. Ot bėda. Nesam - ir nereikia. Ir nieko blogo tame nėra. Visiškai.

Aš čia gyvenu kasdien. Ir realiai nesu nė karto užėjusi į parduotuvę ir gavusi klausimą "sakyk, ko nori". Todėl jei taip ir buvo, tai tikrai išimtis, o ne taisyklė. O chamų absoliučiai visose valstybėse ir tautose yra. Ne vienas ir ne du. Pabandykit Turkijoj ar Egipte pavairuot. Ir tada grįžkit pakalbėt apie vairavimo kultūrą

Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Amerikiečiai su savo plastikinėm šypsenom išsirinko agresyvųji Trumpą. Tuo viskas ir pasakyta. Aišku, malonu kai tau šypsosi visi. Kai viešėjom JaV prieš kokis 7 metus keista buvo vaikčiojan parku prie Mičigano ežero, kai visiškai svetimi praeiviai užkalbina, klausdami kaip laikaisi . Mane tai trikdė, aišku, bandai šypsotis, tik kažin kaip ta šypsena atrodo .
Dabar ir pas mus tų šypsenų daugiau, įpratau šypsotis svetimiems. Ir tikrai nesutikau pardavėjos, kuri pasakytų "sakyk ko nori" . Ir tas pasisveikinimas su kasininke jau įpročiu tapo. Kai kasininkė pirmoji nepasisveikina, tą padarau aš. Tiesiog. Iš įpročio .

Ir tai - nebūtinai. Kartais taip, bet nebūtinai

Neseniai stebėjau situaciją. Pašte. Atėjo klientė pasiimti siuntos. Operatorė ramiu tonu, be šypsenos, bet tikrai nepiktai paklausė - ar pranešimą gavote, turite? Na ir prasidėjo - jauna moteris kone pašėlo - gavau, kodėl aš jį turiu nešiotis, ne tie laikai, man kitos suranda be pranešimo, kas čia yra, dirbt nemokat (...). Operatorė dar bandė paaiškinti, kad ant pranešimo yra numeris, pagal kurį jinai iš karto nueina ir paima siuntą, o ieškoti užima laiko, žmonių daug, jie priverčiami laukti. Tirada atgal buvo dar ilgesnė, už nugaros susidarė išties solidi eilė, kas krizeno, kas vaipėsi, kas ramiai stovėjo, niekas nesikišo. Po kelių ar net keliolikos minučių siuntą atnešė.

Kaip galima traktuoti šitą situaciją ir kuri iš jų nemandagi - ar operatorė tingi dirbti SAVO DARBĄ ar įžūli klientė, kuri su giliausiu įsitikinimu gina SAVO teises į malonų aptarnavimą? Taip, gali surasti - įrodė, gali ieškoti duombazėje (jeigu bus klaida pavardėje - neras, arba ilgai ieškos tarp panašių), versti iš eilės registracijos žurnalus, kurie kas dieną nauji, na dar nueiti, perkraustyt visas turimas siuntas. Bet, manau kitaip - tiesiog atėjo susireikšminusi persona ir ten, kur yra nusistovėjusi tvarka, įvedinėja savo taisykles, nes mano, kad ji pati protingiausia ir visi aplink turi šokti pagal jos dūdą. Būčiau elementariai pasakiusi - atsiprašau, nežinojau, kad tas pranešimas svarbus ir kitą kartą atsinešiu. Operatorei taip pat buvo galima patylėti ir surasti tą siuntą nieko neklausus - bet iš kur tada žmonėms žinoti, ką jie turi daryti, kad būtų aptarnaujami operatyviau? O dabar, jeigu paklaustume klientės, numanau, kiek pamazgų supiltų ant darbuotojos, nes jau vietoje supylė tiek, kad buvo liūdna klausytis . Ir kažin ar skundų neprirašė. Lygioj vietoj, už nieką, nes buvo "nemaloniai" aptarnauta

Bet ar dėl to galima keršyti visiems dviratininkams? Jei net daugiau blogų, tai ar reiškia, kad automobilio vairuotojas turi teisę klaidinti? O jei tai gerasis dviratininkas, kuris ir pats viską parodo?

Nebūtinai šnekėt normaliu tonu? Tiktai kartais? Na tai štai ir atsakymas. Kam tuomet ginčytis, kad viskas ok ir kad visi čia pas mus mandagūs, jeigu jau įaugę į kraują priimti nemandagumą kaip normą, o mandagumą - kaip kažką išskirtinio ir neprivalomo.

Šioj situacijoj klientė buvo nemandagi ir dėl nieko pradėjo konfliktą. O kas gi teigė, kad tik aptarnaujantis personalas gali būti nemandagus?