Lietuvių nemandagumas

Galbūt tam žmogui kitaip pasirodė, galbūt jis/ji tikrai blogai dėl to jautėsi, galbūt gavo žodį "ok", bet kūno kalba buvo rūsti. Nenoriu spėlioti kas ir kaip, nes nežinau, esmė yra tame kad visada yra priežąstys kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi.
Dėl klausimų "are you ok?" ir pan, tai yra kultūrinis įprotis kaip kito žmogaus pripažinimas, nebūtinai turintis tiesioginę su klausimu susijusią reikšmę..




Moonte, diskutuojame konkrečia tema, atsiprašau jei jus tai suglumino. Jei diskutuočiau apie lydekų nekibimą Platelių ežere, temos pavadinimas tai ir parodytų, o ne parašymas apie žuvų nekibimą Lietuvos ežeruose.

As igi i tema, kodel chamai, nemandagus zmones, turi poreiki kurti tokias temas...
Mane isties glumina, kad neva lietuviu nemandagumui, bandoma suteikti masinio reiskinio ivaizdi.

Čia šitas žmogus tik kaip vienas pavyzdys. Kaip ir minėjau buvau sutikusį ne vieną tokį. Ir maža kas jam atrodo. Kaip Hmmm... sakė - atsiprašei ir laisvas, o ne sekioji iš paskos ir atsiprašynėji pusę dienos. Jis galimai blogai jautėsi dėl savo poelgio, bet nesupranta, kad jaučia mane jaustis dar blogiau dėl jo atsiprašynėjimo. Ir jokios pagarbos tame nematau.

Žinau dėl tų klausimų, bet mane tai erzino, ypač pirmą laiką. Vaikštai darbe, tą patį žmogų n-tąjį kartą matai, o jis vis "u ok?", poto pripratau.

Pirma, nereikia būti velnio advokatais, nei aš nei jūs nežinome kaip ten buvo.

Antra, nesuprantu kodėl mano žodžius reikia taip apsukti ir sukurti perdėtą scenarijų? Aš užmyniau kam ant kojos - atsiprašiau, taškas. Kitas man užmynė - atsiprašė, baigta. Ar suprantate tokį paprastą dalyką - vieno žodžio "atsiprašau" pasakymas ir priėmimas. Viskas. Visa kita diskusija su tuo nesusijusi. Nastya patirtis viena iš retesnių atvejų, toks pat kaip ir mano, atėjus į Maximą gauti "Sakyk, ko nori".

Šiaip, tiek ten, tiek ir čia Lietuvoje dažniausiai manęs atsiprašo jei kažkas atsitinka, užmina ant kojos, įsitrenkia, nori praeiti ir panašiai. Tiesiog jei čia kartais gali sulaukti atsakymo "žiūrėk kur eini bl", tai ten kartais sulauksi varianto kai tavęs atsiprašynės n kartų. Pagal mane tai abu variantai nieko gero. Gal net "lietuviškąjį" geriau pasirinkčiau, nes neimu į galvą tokių dalykų, neužsiciklinu. O ten realiai durinama galva n-taisiais atsiprašymais.

Būtent. O kai dar kažkas traktuoja, kad - juk atsiprašiau, o kiaulė į mane tokiom akim pažiūrėjo, aš geras ir pūkuotas, o tu - nemandagus - kaip skuduru per akis. Ir tikrai ne geriau pasijauti, o dar blogiau. Yra momentas - kur atsiprašau/prašau - tik formalumas, yra kai jau erzina.

Kas buvo su tuo anglu - galiu pasakyti kas buvo. Prisidėjo prekių, už jas susimokėjo, pirko ne pirmą kartą, aš juo pasitikėjau. Parašė, kad vieną įsidėjo/nusipirko per klaidą ir nori atgauti pinigus, bet viso užsakymo atšaukti nenori. Grąžinau pinigus už tą prekę iš karto, nedėjau tos prekės. Gavo, viskas, ok. Po kokio 1,5 mėn. iškėlė bylą, kad negavo prekės, o man atvarė ilgiausią laišką, kaip aš jį apgavau, apsivogiau, kad jis buvo apie mane geresnės nuomonės ir t.t. ir pan. Man įšaldė didžiulę sumą pinigų, nes sistema tokia - po vieną niekas nesiaiškina, viso užsakymo sumą rezervuoja iš sąskaitos, kol išsiaiškinsi. Knaisiojausi po tuos jo laiškus, paypalo išrašus, kopinau, nusiunčiau, sugaišau daug laiko tam reikalui, pagaliau, gerai, kad turiu gerą atmintį, nuo pirmos minutės žinojau, kaip buvo. Vienu momentu, galvojau, kad tai sukčius ir tiek (nors jaučiau, kad tiesiog pamiršo, nepykau, gailėjau jo). O paskui jau žinote kaip buvo - pasipylė atsiprašymai ir verkšlenimai - koks jis kaltas ir koks nekaltas - jis pamiršo, tik po daug laiko pastebėjo, kad nėra tos prekės ir impulsyviai pasielgė. Man tikrai būtų pakakę to, kad atšauktų bylą ir grąžintų pinigus, nei kad inkštų su atsiprašymais. Kaip jis jautėsi - taip, šlykščiai turėtų jaustis. Kaip ir tas, kuris su kablu užmina ant basos kojos. Bet nuo to, kad jis laksto iš paskos ir seiliojasi, aš tampu ne tik nekaltai nukentėjusia, bet dar įpareigota galvoti KAIP JIS JAUČIASI, ir kaip susivaldyti bei išlikti oria, lyg tai jis, o ne tas, kas nukentėjo yra tikroji auka. Kodėl aš dar turiu spręsti "kaltininko" emocines problemas ?

Tikriausiai jam labai patikot . Nežinojo kaip prieiti

Nu čia Jūs pradėjot spėlioti, kad galbūt rusma jam "rūpėjo kaip žmogus su jausmais" ir dar netgi nurodėte, kad buvo kažkaip tai išsiaiškinta, kad rusma drįso nepagalvoti "ką tam žmogui tai gali reikšti". Taigi, būtent Jūs pradėjote žaisti šį žaidimą, kuriam pasisukus kita linkme staiga nusprendėt, kad nebereikia, gana

Tai visgi išimtinis atvejis tas "lietuvių nemandagumas", ar nuolatinis?

Oi vaikeli... čia jau gali būti žmogus, puikiai išmanantis psichologinius žaidimėlius. Kažin ar čia tik toks sutapimas

tikrai ne. Aš jau neblogai įgijau patirties bendraujant su visokių tautybių žmonėmis. Tiesiog yra tam tikras tautos atstovų braižas - dažnas pirkėjas ispanas paliks puslapį seilių ir beletristikos apie ką nors prie sąskaitos faktūros. Pirkėjas vokietis bus ne daugiau kalbus nei būtina, o jeigu nebūtina - nekalbės visai (galbūt nemoka angliškai ir gerbia mano teisę nemokėti vokiškai, o galbūt jis tikrai nekalba be reikalo). Pirkėjas lenkas parašys lenkiškai. Kai atsiprašysiu, kad nekalbu lenkiškai ir atsakysiu angliškai, toliau vėl atrašys lenkiškai ir nė kiek dėl to nesijaudins. Pirkėjas anglas gana dažnai iš pradžių paklaus kokios nors nesąmonės - tik po kiek laiko supratau, kad taip tikrina ar moki kalbėti ir ar problemos atveju susikalbės. Tai va šiuo atveju - merginos manau teisios - atsiprašinės tam, kad nuramintų save arba todėl, kad jie labai mandagūs ir galbūt aš nežinojau kokios auksinės frazės kurią reikėtų pasakyti, kad nustotų.

Autore, mano močiutė man vaikystėje kaldavo į galvą, kad tikrasis mandagumas yra ne tas, kad svečiuose valgydama sriubą staltiesės neaplaistai, o kad nepastebi, kai tai padaro kiti.

Oi kaip taikliai , kokia močiūtė . Reikia užsirašyti į užrašus, kad nepamirščiau vaikui patarti