Tėvų karšinimas (12), bendraujame toliau

Galima susidejus visoms knyga parasyt. Juk ne vienai Vanagaitei pelnytis .
As i az esu gavus studenciokes pasiulyma atsakyt i esminius skauduliu klausimys uz 10 eur . Nu kosmaras, kokia tuscia psicho studentele, galvojanti - mananti? kad uz sumele euru gali parasyt diplomini...

Kai prireikia rūpintis artimaisiais , savieji išmetami tarsi į atvirą jūrą. Niekas nieko normaliai nepaaiškina, net ir gydytojai, tik palinki stiprybės. Gydytojai, žinoma, turi labai daug ligonių, mažai laiko, tačiau galėtų soc. darbuotojas, specialiai tam paruoštas, padėti susigaudyti ką kaip daryti. Dažnai žmogus net nežino kaip pakilnoti ligonį ir sau susigadina stuburą visam laikui. O kur dar atrodo paprasti bet labai svarbūs kasdien sutinkami atvejai, kap valgydint, praust, suduoti vaistus. Tokių dalykų nieks nemoko, o blogai. Taip ir tampam eksperimentiniais triušiais, kurie tik per savo klaidas suranda tinkamą sprendimą, o galėtų be didelio streso pradėt rūpintis.Dabar dažnai net nežino kaip sauskelnes pakeist. Juk tokių dalykų iki tol nereikėjo. O dabar pristeigta soc. darbuotojų , pinigai eina, bet naudos maža. Tik paskui asocialias šeimas laksto, moko jas apsipirkti, valgyt gamint, vaikus gano,bet naudos iš to nematyt. Tokie žmonės jau taip priprato prie rūpesčio jais, kad net rūbų neskalbia. O ten kur reikėtų jų patarimo, tai specialistų nėra.Rūpinasi artimieji ir gerai. Pats turi viską susižinoti ir išsireikaluti. Gerai jei dar žinai kas priklauso, nes niekas nepasako kokios pagalbos gali tikėtis. Manau kad visi su tuo susidūrė kam teko kuo nors rūpintis.

Man iš dalies padėjo pagulėt ligoninėj - tai nors pamatai, kaip viskas daroma, kaip ten tie pampersai dedami, kaip paklodės keičiamos, kaip lova klojama, galų gale. *****, kaip aš prisimenu savo pirmus bandymus... Žo, paklotėlį PO paklode, paklodė su guma, ir dar to pamperso uždėt nemoku, pasirodo, blogai dėdavau! Ir nors teoriškai dafiga visokių ten soc. darbuotojų, namuose nei vienos iki šiol nebuvo anei nesisiūlė. Nei gydytoja nesiūlė. O aš pati tai nežinau gi tokių dalykų!

Ir dabar daug ko nemoku, pvz. nemoku nuskusti arba gulinčiam plaukų kirpti. Jau ir sėdinčiam man bėda, papasakočiau, kaip kirpau mašinėle, visi čia išgriūtų Visaip stengiuosi, o vis koks ilgas plaukas styro, ir nors tu ką O gulint??? Niekaip.

Rimc, nėra jokios normalios informacinės sistemos, ką konkrečiai kokiu atveju daryt. Būtų kokie kursai ar kas...

Baisi padėtis pas mus. Kalbėjau su viena, kuri dirba UK, namie slaugo senolius. Ten yra visos priemonės, kad nereiktų pačiai prižiūrėtojai naudoti savo jėgos, yra keltukas namie, į vonią įkelia jo pagalba. Jei senukas nugriūva, atsiveža jį ir pakelia. O pas mus... Neseniai per žinias rodė diedą, kuris negauna nemokamo gero kojos protezo, turbūt matėt? Ir kalbėjo socialinė darbuotoja, kuri sakė, kad dauguma gaunamų slaugos priemonių- iš vokiečių malonės, t.y. - labdara. Gerai, kad mes turim nors funkcinę lovą, nežinau, ką būčiau be jos dariusi, būtų turbūt visas galūnes susilaužiusi. Dabar užkeli bortą ir ramu, nors žinau, kad neišlips. Mama 4 metai ant lovos, bet nebuvo nei 1 soc darbuotojo. Atvažiuoja bendruomenės slaugytoja, parašus susirenka, kad atseit kas mėnesį lankėsi Nes prižiūrima, mato. O ką ji man padėtų, kad ir atvažiuotų, negi prašysiu, kad padėtų gulinčiai galvą išplauti? Juk neprašysiu. Tai viena ir galvą išplaunu lovoj gulinčiai, ir plaukus pati išmokau nukirpti, ir vaistus susileisti.
Tikrai, kaip kažkuri čia rašėt: kur ta blogėjimo riba? Kartais žiūri ir galvoji, tiksliau, nieko negalvoji. Norisi pabėgti, norisi kažkaip padėti, norisi kaukti iš nevilties. Nepriprantu aš niekaip prie tokios senatvės, prie negalios.
Nueini pas šeimos gydytoja kas 2 mėn. išsirašyti vaistus. Galvoji, kažką paklausi, pablogėjimas ar kas. Tačiau tiek ligonių prie kabineto, kad nors ir užsiregistruoji 12 val, tai labai gerai, jei seselė paima knygutę ir surašo vaistus darbo laikui baigiantis. Į kabinetą net nosies neįkišu kartais. O apie tai, kad atvažiuotų daktarė be kišenės papildymo į namus, tai... nejuokinkit.

na ateina kai reikia ta seimos daktare, net siulomu pinigu neima. Ji pasako: cia mano darbas Bet pas mus Panevezys, kitur gal kitaip Ypac Kaune

Kodėl ypač Kaune? O jau tas Kaunas čia kažkokia blogio viršūnė, ypač lyginant su Panevėžiu? Galima pamanyt, kad ne visur tas pats. Ateina - neateina gydytoja - tai nėr taip labai svarbu, nes jei tikrai kažkas atsitiktų, iškviestum, ir atvyktų - tik kad kai viskas daugmaž stabilu, tai nekvieti, o pati profilaktiškai pažiūrėt, tipo, ar viskas gerai, nesiveržia... Ar pas jus kažkas moko, kaip konkrečiai prižiūrimuosius veiksmus atlikt? Kaip teisingai pampersą susegt, kokio jis turi būti dydžio?

Mano vyro tėvas Žemaitijoj - ir ten tas pats... Socialiniai kaip ir yra, jeigu ko nori - teoriškai prašom, praktiškai - neturim Nori funkcinės lovos? Pirmiausia, nėra, antriausia, vienkartinis mokestis - 70 eu. Vyras sako, tai jei ta kaina tokia, aš nedaug pridėjęs ją galiu nusipirkti skelbimuose, o paskui pardavęs prarast mažiau, negu 70 eu. Čia tipo labai daug slaugomųjų turi lyšnus 70 eu? Juolab ten vėžio atvejis, ta lova gal mėnesiui bus reikalinga...

Apie slaugą jų atveju konsultuoju dabar aš Kiek žinau Nes nors realiai aš šūdą ką žinau, bet kiti dar mažiau žino Kadangi šiuo metu man dar serga vaikas, tai esu didi daktarė- med. sesuo - slaugė. Su dviem palatom O kai dar skambina sutuoktinis, pasakau - na štai, skyriuje apsidirbom, dabar pereinam prie ambulatorinių ligonių konsultacijų



Aš tai nežinau, ko išvis klaust. Aš norėčiau paklausti, kaip suprasti, kad jau viskas. Ir kaip žinoti, kur jau yra natūralus reikalas ir finišo tiesioji, o kur dar galima kažką padaryt. Išsikviečiau dabar į namus kažkokią specializuotą seselę - pasirodo, pas mus poliklinikoj, kur ką tik persirašiau senelį, tokia yra, jinai vaikšto tik po slaugomus va tokius štai. Ir priežastis yra - kažkodėl viduriuojam, ir niekas nestabdo, nei smecta, nei lopediumas.
Gal ta ką nors pasakys? Savo iniciatyva?

Noa, nera tas Kaunas blogio virsune, tikrai taip nemanau, bet turiu skaudzios patirties su Kauno klinikomis, uosvis onko ligonis, o eme visi, tik duok.
Gal tau, kaip kaunietei, taip negraziai susiskaie, atsiprasau.
Labas

Man atrodo kad tas dėmesio nerodymas tokiem slaugomiem seniems ligoniams dėl to kad visi galvoja- senatvė, ką čia bepakeisi. Žiūri daugiau jaunesnius, kurie dar už save pakovoti gali, o ką iš tokių karšinčių gali daugiau norėt, jai jie savų nepažįsta, nežino ką skauda, arba viską skauda, o dar kartais paklausus pasako kad viskas gerai. Tai ir numoja ranka, o mums belieka už juos kovoti.

Oi, tai jau aš žinau. Kai močiutei skaudėjo nugarą. Kiek aš su visokiais ten prakovojau! Žmogus iš lovops nuo skausmo neišlipa, ketanovas leidžiamas nebepadeda, o man kažkoks pynda neurologas iš II ligoninės pareiškia - žinokit, nieko čia nėra, senas žmogus dėmesio nori! Mes tokiems išrašom antidepresantų! Gaila, užmiršau pavardę, lyg kažkoks Žukauskas. O norėčiau jam jos rentgeno nuotrauką su stuburo slankstelių lūžiais sukirš į vieną vietą. O ta nuotrauka didelio formato, vos ne kaip lietsargis gautųsi

Tai va kai aš stoviu už nugaros tai močiutei ir dantis šiepiu kaip pitbulis, tada dar susidomi, o gal mol tikrai skauda. O taip tai - imk uspakajoncų ir lipk tu mums nuo galvos, nes tu senas.

Tai ką vienišai kokiai babytei daryt, kuri neturi anūkų, kad juos po daktarus vežiotų ir urgztų, kad jo jo, iki 87 metų dėmesio nereikėjo, o dabar kaip tik ir užsireikė!

Pas visas panašūs vargai, kaip matau... Aš irgi ligoninėj išmokau daug, slaugutės fainos, ypač tokia viena smulkutė, o ligonius kilnoja kaip koks Savickas, buvus sportininkė, linksmuolė. Tai pati mane susirado ir juodamasi liepė ateit mokytis, kaip pampersą uždėt, aš buvau kažkaip atbulai primontavus Nu o ką daryt, pirmą kartą gyvenime išvis tokį daiktą čiupinėjau, mano vaikai spėjo be jų užaugt. Tuo pačiu ir kitokių gudrybių pramokau, net vaistus leist, o žaizdas perrišinėju mikliau už seseles. Bet mokėk ką tik nori, kai reikia nuo lovos iki vonios nubogint, tenka sutuoktiniui čiupt į glėbį...

Su daktarais dažniausiai tai kaip Noa sako - stovi už nugaros kaip pitbulis, tada dar skaitosi. Bet kai perrašė mus pas kitą gydytoją, kuriai visi tokie slaugomi priklauso, ji kas mėnesį lankosi. Ne seselė, kaip pas Noa. Tiesa, kviestis reikia pačiai, aš dar sakiau, kad jei viskas stabilu, gal pati ateisiu su vaistų knygele, bet sako mano ir vairuotojo toks darbas, privalom lankyt. Poliklinika Kauno, aš jau rajone, tai registruojantis (tik telefonu, gyvai neregistruoja!) liepia mokėt 6 eurus su kažkiek, o gydytoja neima, neturiu dabar kur padėt to mokesčio

Apie Klinikas dažnai panašiai atsiliepiama, kaip sapniukass sako. Gal jie ten didūs profesionalai sudėtingiems atvejams, bet šiaip tai geriau nepakliūt...

Sveikos. Gerai, kai sutuoktinis padeda, maniškis ne, tai tenka pačiai bogint į vonią. Paskutinį kartą nepasisekė, nepajėgiau užkelt ant vežimėlio, mama nuslydo ir lūžo koja. Atsidūrėm ligoninėj, darė opėraciją. Dabar jau namie, bet problema ta, kad mama nei valgo, nei geria, manau, kad po antibiotikų kurso. Parsivežiau su pragulomis. Statau lašelines, leidžiu vaistus, perrišinėju žaizdas. Vis dar tikiuosi, kad pradės bent kiek valgyt. Be galo graužiuosi, kad tai įvyko dėl mano kaltės.

Nesigraužkit. Ne dėl jūsų kaltės, tikrai! Dėl to, kad gyvenimas yra toks koks yra, kad kartais š...dinas, kad negalim pajėgt visko, kad nesam dievai, kad kartais užkrinta plyta ant galvos nežinia iš kur. Ai, pati juk žinot...
Dėl valgymo - po antibiotikų tų gerųjų bakterijų reikėtų išgert, gal žarnyno mikroflorą jie sunaikino. Ir šiaip čia senesnėj temoj buvo patarimų apetitui gerint, lyg erškėuogių sirupas, vit. C. Mano mama ligoninėj ir iškart po jos, po antibiotikų, operacijos ir šiaip visai prastai jausdamasi, beveik mėnesį maitinosi tik sultiniais, kefyru ir citrinom. Gal ir jums toks maistas tiktų?