Tėvų karšinimas (12), bendraujame toliau

Manau, kad mes nė viena nežinome, kaip ten buvo iš tikro. Gal mama turėjo ne vienintelį vaiką, jos vyrą. Jei taip, kodėl tik jis vienas turi karšint?
Žinot, viskas tarp giminių labai gražu, kol neiškyla du klausimai - paveldėjimo ir karšinimo. Tada ir prasideda....
Pats paprasčiausias atvejis - vienas vaikas šeimoje. Tada taip - jis paveldi visą tėvų palikimą ir privalo nukaršinti tėvus. Viskas aišku.
Bet kada šeimoje keli vaikai....Kuriam karšinti? Kol dar tėvukų sveikata leidžia, gali visi atvažinėti... Bet kai jau reikia pasiimti į namus? Juk augino 20 metų visus vaikus. O kaip dažnai būna, kad visą turtą aprašo vienam, o pas jį eiti gyventi nenori, nori, kad nukaršintų kitas vaikas.

Taigi, kad nieko nezinom.
Man tiesiog is dvieju postu susideliojo ne koks vaizdas - anyta alzheimere, bet dabar , po atitaikytu vaistu ramiai sedi savo kambary, martelei jos mama protija atiduot slaugon ir vargo nevargt, babule dar ne laukais lakstanti, o martele jau cia prisipazista laukianti jos mirties... Nu sorry, o kaip su pacios mam, ar kaip bus ksi pati nusens. Kraupu. Gal tiesiog, idet maistan didele doze migdomuju, kad per sirdi kaltu. Nu ner zmigaus - ner problemos.

Milvaja, aš pastebėjau, kad kuo bjauresnis žmogus - tuo ilgiau gyvena. Turbūt nei velnias, nei dievas paimt nenori.

Aš irgi jums pritariu....Alzheimeris yra tokia liga, kad vis tiek.ateina laikas, kai žmogus jus vagins, kaltins, bus agresyvus, kakučiais teplios sienas, bėgs iš namų, jei dar pajėgs ir dar daug baisybių . Tai tokia šlykšti liga, tokia bjauri ir nuoskaudos gal ir graužia širdį, kad aukotis reikia tai, kurios anyta visą laiką nemėgo ir nekentė.
Mes visi esam atlaidesni savo mamoms. O kažkodėl taip surėdyta, kad retai tarp kurios anytos ir marčios susidėlioja nuostabūs ir motiniški santykiai. O kai esi nemylima tikrai nėra lengva aukotis.
Aš tiesiog bandau atsistot į Milvaja vietą ir įsivaizduoju, kaip yra sunku.
Ir dar yra tiesa, kad karšint mamą purtosi kiti vaikai ir nori užmest vienam ant kupros, o turtų dalintis pirmi atlekia ir dar akis drąsko. Tfu, bet taip yra .

Visiškas briedų briedas. Mano senelis buvo nuostabus žmogus, habilituotas daktaras, knygų ir vadovėlių autorius, pats geriausias senelis pasaulyje, į jo laidotuves suėjo daugiau žmonių, negu į standartinio 50mečio, ir jo gedėjo daugelis jaunų žmonių, nes jis nuostabiai sutardavo su vaikais ir daugelis net ne giminės vaikų, o kaimynų neįsivaizdavo be jo savo vaikystės. Jis buvo jų draugas. Ir dabar visi atėjo atsisveikint, net su barzdom būdami. Taip pat jis buvo vienintelis man žinomas geras sutuoktinis, dėl to močiutė numirė 87 metų visa aprūpinta ir laimingai pragyvenus.

O numirė 96 metų.

Taigi špygą tau.

Aš tai sakyčiau, kad ilgai gyvena nenervingi žmonės. Ramūs. O nervingi miršta greitai. Bet tai nereiškia, kad jie geri ar blogi - gali žmogus būt angelo gerumo, o viduj labai jaudintis ir nervintis, nes tiesiog yra jautrus. Ir tada numiršta greit. Nemačiau nei vieno ilgai gyvenančio isteriko... Nors kas ten žino, sunku apibendrint.

O dar aš pastebėjau, kad tą marčių - anytų neapykantą dažnai išprovokuoja būtent pati marti - anyta manęs nekenčia, nes ne taip pasižiūrėjo. Mano mama, va, tai labai gera, bet jau ta anyta, tai niekaip neįtinka. Čia pilnas forumas tokių, ir į tai reiktų žiūrėti kritiškai, nes kaip jau čia tokia baisi anyta išaugino jums visai gerą vyrą, ką?

O dar pasakysiu, kad dažnai žmogaus būdą būtent pakeičia liga, tas pats Alzheimeris, Cambala man pritars. Ir tada tas slaugomasis gali būti labai bjaurus, bet tai ne jis, o jo liga. Ir niekas negali garantuoti, kokios mes būsim senatvėje, juo labiau, kokios būsim anytos ar uošvės. Taip kad... Siūlau atsargiai vertint visą šitą reikalą, kad neprisikalbėt.

O man uošvis numirė. Šiandien. Aš jo neslaugiau, nes jis kitam mieste, bet vyras su broliu slaugė - praktiškai pusė metų jis beveik vien ten ir gyveno, nes o ką daryt? Kas čia per mirčių metas. Šią savaitę daugeliui pažįstamų kas nors numirė, kam tevas, kam dėdė, kam močiutė... Tik kažkaip šeštadienį nenumirė niekas. Ar jums irgi aplink taip visi miršta?

Pritarčiau pastebėjimui.

O čia nepritariu . Bet nesiplėsiu į diskusijas.

Užuojauta .

Labai džiagiuosi, kad jūsų kitokia patirtis. Ir labai užjaučiu dėl senelio ir šešuro netekties.
Aš ir netaikiau to visiems, kaip taisyklę. Rašiau apie savo asmeninę patirtį. Jau nuo vaikystės gyvenu didžiuliame kapinyne. Pirma mirė geriausia kiemo draugė vos 13 metų. Po to mylimiausias krikšto tėtis 45 -rių. Tada brangiausia teta - sielos draugė. ir taip visi, su keliom išimtim - visiem net 50 nebuvo. Jau nuo vaikystės galvojau, kodėl geri žmonės miršta taip anksti? O mano šešuras (vyro tėvas) mėgo gerti, lupo ir žmoną - nėščią ir nenėščią ir vaikus kirviu užkapoti norėjo. Anyta yra net keletą kartų abdukciją dariusis. Ir visą gyvenimą ko norėjo - tai vyro mirties. O tas kaip nemiršta taip nemiršta. Kunigui skundėsi, kad nebegali tvert - tas patarė - melskis ir kentėk. Davei prie altoriaus priesaiką - iki grabo lentos - laimėj ir nelaimėj... Tai jos svajonė išsipildė oi negreit - kai jam buvo gerokai virš 80.

Siaubas, vargšė anyta. Tai gal jis ramus buvo. Lupa sau žmoną ir nesinervina. Taigi būna tokių durnų... Ypač dar pageriančių. O dar sako, alkoholis sveikatai kenkia!

Arba dar - gal kiaulystės dėsnis suveikė? Čia gi kaip man. Nusipirkau labai gražų virdulį, bet jie pas mus ilgai nelaiko - sugedo ir tas. Vyras nunešė grąžint, nes garantija buvo, ir nutarė čia pat nupirkt kitą. Ir nupirko. Raudoną O aš spalviškai jautri kaip trys japonai, nenoriu aš raudono, žalias, mėlynas būtų gerai, bet ne raudonas! Bet galvoju - pakentėsiu, visi virduliai nusibaigia, ir tas nusibaigs. Ir nieko! Stovi jis jau gal antri metai Kaip gyvas, taip gyvas
Tai gal ir jūsų šešuras kaip tas mano virdulys

Kartą jis ją prilupo iki sąmonės netekimo. Tada mano vyras, dar mažas berniukas, puolė gint mamą, šaukt ant jo - "ką tu mamai padarei?' Tėvas pasiėmė kirvį ir puolė vaiką, noredamas sukapoti. Tas spėjo užsirakinti kambaryje. Tai tėvas kirviu iškapojo medines duris - laimei, vaikas prasmuko ir pabėgo....
Papildyta:

Prieš dvi savaites mirė brolio katinas, prieš savaitę sesers šuo, dabar mano katinėlis merdėja....Mes net duobės nebeužkasam pilnai, kad tik užpilt liktų, nes užeina šalčiai ir bus sunku su įšalusia žeme. Vat kaip išeina - po mirties visi lygūs - net katinėliai su šuniukais guli kartu.
Kas dėl žmonių...Šiandien per mišias kunigas labai daug paminėjo vardų, kuriems užsakytos mišios už mirusiuosius. Jis skaitė ir skaite, skaite ir skaitė...Nė vieno mėnesio sekmadienį tiek daug nebuvo mirusiųjų kaip šiandien. Net vyrui pasakiau, kiek daug žmonių mirė vasario pradžioje.

[quote=Agrefa,2017 02 05, 07:46]....Alzheimeris yra tokia liga,
Aš tiesiog bandau atsistot į Milvaja vietą ir įsivaizduoju, kaip yra sunku.

[A/quote]
Visokiu ligoniu yra su sia liga. Mano mana serga daugiau nei 5 metus, gal net 7 pilnus, tiesiog net nezinau kada ivardyt, nes liga pradzioj neatpazistama.
Gerai, kad atsistojot. Bet pirmoj zinutej Milvaja nori, kad anyta numirtu, antroj paraso, kad jai jos mana pataria i slauga atiduot ir dar aisku, kad ta babule , po vaistu atitaikymo, ramiai sau sedi kambary. Reikia tik patala pakeist ir valgyt paruos ( galima pagalvoti, kad senole uzsipraso prancuziskos svogunu sriubos ir kreveciu)...
Kokiu budu ta senole atsirado bendram bute/ name? Milvaja atejo, ar vyras atkrauste? Juk nieko nezinom. Lygiai taip pat, kaip kuri pirma kazko nemegsta ir nepritampa - autore ar anyta... Visaamze kartu problema...

Noa, dar sykį užuojauta!
Ir kitoms, neseniai ką nors palaidojusioms. Netgi katinėlius ir šuniukus, ir dėl jų gi širdis plyšta...

Milvaja, manau, kad teks susitaikyti su padėtim, priimt kaip neišvengiamybę, nesigraužt ir vyro negraužt - niekas nuo to nepasikeis. Toks gyvenimas, visi kartais gaunam saldainių, kartais pipirų, kuo ramiau žiūrėsi, tuo geriau jausies...

O šiaip čia man viskas netipiškai A. a. anyta ir šešuras buvo geri žmonės, ypač anyta - tikra dievo karvytė, turbūt gyvenime balso nepakėlus ir blogo žodžio kam nors neištarus... Ir vaikščiojo šia žeme abu netrumpai, maždaug iki 80. Kartu, tiesa, negyvenom, nukaršino ją dukra, bet jei būtų reikėję, būčiau priėmus be ginčų. Mama mano irgi gerietė, ir ką - nebedaug liko iki 99-ojo gimtadienio, o paskui jau planuosim ir 100-mečio balių
Ir marčią turiu gerą, nežinau, ar ji mane karšins, jei reikės, bet kol kas sutariam gražiai

Mano irgi anyta buvo labai gera, bet numirė vidutiniškai - apie 70 metų. Bet ji jaudinosi dėl visko. Aišku, ji buvo visiškai kitokia, negu mano mama, bet irgi gera, negaliu blogo žodžio pasakyt. Ir uošvis normalus... Buvo. Su vaikais antis prūde lesindavo ir į sodą važiuodavo obuolių, žmonai gėlių parnešdavo periodiškai. Amžinatilsį.


Nors va kai Azur safyr paskaitai, tai ten kažkoks siaubas, čia kaip filme "Švytėjimas". Ot būdavo kantrios moterys anksčiau, jei net po tokių cirkų nesiskyrė. Ar kas galėtų dabar įsivaizduoti... Gi net jei mane, tarkim, luptų, ir aš galėčiau su tuo susitaikyti, nes gal pas mus santykiai sado mazo, tai po bandymo vaiką užmušti aš išsiskirčiau tą pat akimirką. Juk nesaugu taip gyventi! Norsss,,, Gal jis stačiai durnas, ir jį gydyt reikia?
Aišku, čia visiškas offtopikas, nes žmogus jau velionis.