Tėvų karšinimas (12), bendraujame toliau

dar ta pačia tema...
Mano mama taip pat nenori niekur eit iš savo namų. Ir pilnai suprantu tuos senus žmones. Aš irgi nenorėčiau. Visą gyvenimą pragyveni savo bute, savos sienos, sava lova...O kitur, kad ir pas vaikus, vistiek svetima vieta. Nė vienas žmogus nenori jaustis našta, trukdyti kitiems ir kad jam trukdytų. Savo namie ir teliką žiūri kada nori, ir miegot eini, ir valgai kada nori ir nusibezdi kada nori ir kur nori, ir apsirengi kaip nori, kad ir su triusikais vaikštai - tavo reikalas...Pvz mano mama mėgsta ramybę. O mano namuose kokia ten ramybė būtų - mažamečiai vaikai, ir ne vienas, ir ne du...
Tylos tikrai nebus. Ir miegot mes einam ne 19 val vakaro, ir nesikeliam 5 val ryto.
Vat ir yra sunkiausia, kai ne tame pačiame mieste gyvena. Neprivažinėsi, o senoliai užsispyrę niekur neina. Labai sunku.

Mano senelis irgi nenorėjo niekur eiti. Ir gyvena toli - na gal ne taip baisiai toli, kokie 40 km nuo mūsų. Juolab jokių svetimų pagalbos nenorėjo. Nu tai ką... Važinėdavom vis viena. Iš pradžių kartą per savaitę ir kasdien sutartą valandą skambindavomės - jei jis nepaskambina 19 val., sėdu į mašiną ir varau, nes gal nugriuvo, pavyzdžiui, ir neatsistoja? Paskui dukart per savaitę. Paskui kasdien. Kilometrų prisukdavom belekiek, nes į galą jau važiuodavom du kartus dienoj, ryte ir vakare. Aišku, dirbti nebegalėjau, darbą mečiau, nes o ką man daryt?
Svarsčiau variantą su juo gyventi pamainomis, tipo vienas kelias dienas, kitas kelias. Bet neprireikė. Keitėm būstą, specialiai, kad būtų jam atskiras kambarys, nes supratom, kad tuoj čia bus ragų krūva. Įkalbinėjau kokius pusė metų. Ieškojau namo specialiai tuose rajonuose, kuriuos jis pažįsta, kuriuose yra gyvenęs, jokie Ramučiai ar ten kas nors panašaus, kas nauja - netinka - gabalas Žaliakalnio, gabalas Aleksoto... Radom. Griovėm ten viską, padarėm kambarį labai panašų, kaip jo mėgiamas kambarys - ten pat durys, du langai, specialiai dėjau parketą, nes pas jį parketas, sienas taip pat dažėm. Pažadėjau visus jo kambario baldus pervežt - į tualetą eidamas matai, kad ne tie namai, bet vat sėdi ant savo sofos, su savo knygom, savo sekcija, savo paveikslais ant sienų... Jau finale jis priprato prie tos minties, kad teks kraustytis kažkada, kad jam ruošiamas kambarys, kad mes kraustysimės iš savo buto ir jis kraustysis, tai vis ne taip, kad į svečius pas kažką...

Nu ir nespėjom. Nebaigėm remonto, kai jis pakliuvo į ligoninę, iš ten reikėjo vežt arba namo, arba pas mus, tai vežėm pas mus, nes ką čia tąsyt kas pora savaičių. Kol buvo ligoninėj, esminius tik daiktus permetėm, paveikslus, slaugos lovą... Jis paskui sakė - noriu namo. Sakydavau, tai čia ir yra tavo namai, mes čia visi kartu su tavim gyvenam. Sakydavo, ar tikrai? Sakydavau, taigi va, žiūrėk, matai - paveikslas, ar jis ne tavo? tavo. O šitas? Irgi tavo. Tai matai, kad tavo namai...

Iki šiol pikta, kad taip viskas išėjo Jis net nepamatė, kad pažįsta rajoną, niekada negalėjo išeit į lauką ir pamatyt, kad čia auga tokie augalai, kokius jis pats sodino... Nespėjom

Aš nežinau už ką mane likimas taip baudžia.
Jau kelinti metai karšinu beveik 90 metų uošvienę, kuri nuo pat pirmų vedybų metų manęs žiauriai nekentė ir visaip mane žemindavo.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nelaukiu jos mirties.O ta mirtis manau, kad greitai neateis, nes senoji paskutinį kartą ligoninėje gulėjo prieš 18 metų.Sveika širdis, neturi didelių sveikatos problemų, tik senatvinė demencija ir pirmi Azheimerio požymiai.
Su vyru dažnai pykstamės dėl jos.Vyras motinos nenori atiduoti į senelių namus.
Nežinau kiek ilgai man dar taip reikės gyventi.

Bet jeigu didelių sveikatos problemų neturi, gal nėra taip baisu? Ar visa priežiūra tenka jums? Sakyčiau, jeigu vyras pats rūpinasi mama, tai jo pasirinkimas... Ir jis greičiausiai teisingas. Bet jeigu viską reikia daryti jums, tada jau užjaučiu...

Pernai labai vargome, kai senajai prasidėjo senatvinė psichozė.Senoji nuo ryto iki vakaro dejuodavo, verkdavo, klykdavo, bandydavo pabėgti iš namų.Va tada, tai aš pati vos neišprotėjau.
Dabar senoji geria antipsichotinius vaistus, tai psichozė praėjo, sėdi savo kambaryje rami.
Dėl to baisumo, tai kaip čia pasakius...Nėr dabar baisu, nes psichiatras atitaikė vaistus, bet koja mums tai įkirsta...Pernai vasarą negalėjome niekur išvažiuoti atostogauti, nes niekas iš giminių jos nenori prisiimti į namus net kelioms dienoms.Mano mama sako, paguldykite į slaugos namus.Bet priežasčių guldyti į slaugos namus nėra, nes jos fizinė sveikata pakankamai gera.
Priežiūra tenka ir man, ir mano vyrui.Aš jai darau valgyti, maudau, keičiu patalynę ir t.t. ...

Stiprybės jums ir kantrybės. Alzheimeris yra baisi liga. Kol pati pradžia, dar nebūna labai sunku, bet paskui tikrai nenormaliai sunku. Manau, kai vyras pamatys,kaip sunku ir kas dedasi, pats norės bent lašelio poilsio ir sutiks pagildyt kažkuriam laikui į slaugą.

Tai jei ji dabar rami sedi savo kambary - tai ner taip baisu. O jei nenorit keist patalynes, maudyt - tai pasamdykit moteriske, kuri ateis uz kazkiek euru ir padarys tai. Del valgio gaminimo- tai kiek ji ten suvalgo, negi atskirai gamint reiktu?
Na taip, ir vyra galima suprast, tai jo mama. Jei jums siulytu jusu mama i slauga atiduot - jums gal irgi nepatiktu.
O del atostogu ir isvyku kazkur - tai irgi zmogu pasamdykit.

Ačiū.Manau, kad ateity vis dėlto teks senąją paguldyti į slaugą.Nes man, dar kolkas, kai dar pati Alzheimerio pradžia ir kol dar gyvename kartu, nesunku ją slaugyti, padaryti valgyti ar pakeisti patalynę.Problema yra kita, kad aš noriu radikaliai pakeisti savo gyvenimą. Noriu pakeisti ne tik miestą, bet ir gyvenamą šalį.Nenoriu daugiau šios senos svajonės atidėti dar vieniems metams, nes ir pati nesu jauniklė, man metai irgi bėga.

Na, jei į tą tavo pakeistą gyvenimą įeina ir tavo vyras, tai kažkaip reiktų atsižvelgti ir į jį, nes vaikų pareiga yra prižiūrėti savo tėvus. Atvirai pasakius, jei man vyras būtų pasiūlęs mesti senelį ir emigruot, aš jį būčiau pasiuntus aiškia kryptimi ir lai emigruoja pasišokinėdamas kur tik nori, bet be manęs, nes manęs reikia čia. Aš, aišku, kaip ir visi žmonės, noriu gyventi geriau, bet pareiga yra pareiga, ir kai jau ji iškyla, tada tenka kažkiek savo norų aukoti - visoms šioje temoje taip yra. Ir nei vienai nėra nei lengva, nei smagu, nei atostogoms važiuoja mergos sau nagus lakuodamos ir alų gerdamos, nei užmiršt gali nors minutei apie tą, ką slaugo. Na, kai kurioms užsibaigę, bet tada galima sakyt - buvo.

Bet aišku, paprasčiausia yra sugrūsti seną žmogų į prieglaudą, o pačiam sau gyvenimu mėgautis. Tik tada nereikia pamiršti, kad ir pats kažkada būsi senas ir galbūt kažkam našta. Aišku, galima apsimesti, kad tai nieko, ir kaip Varnaitė, parašyti apie tai knygą, kad nieko, kad visi taip daro, taip save pateisint ir gyvent sau. Bet aš tai negalėčiau, atvirai pasakius. Tai kažkas tokio, kaip vaiką atiduot į vaikų namus, nes jis, žinote, sunkaus būdo, ligotas, man keliauti po pasaulį neleidžia. Ta mama, kol vyrą augino, regis, irgi privargo pakankamai, kokius 20 metų. Taigi.

Jusu nemoralizuoju, tiesiog tekedama uz vyro turbut galvojote, kad jis be kazkokiu bedu visa gyvenima bus. Jusu vyras, reiskia ir bedos ir sunkumai bendri. Aisku, galit neslaugyt, irgi jusu asmeninis reikalas. Ir jei jau taip norit keist gyv vieta, sali, tai galit ir viena vaxiuot, o vyras pilna teise turi sedet cia ir karsint savo mama.
Beje, ka jus isivaizduojate " paguldyti i slauga"? Slaugos ligonine 3 ar 4 menesiam. Kur ja toliau desit, jei slaugoj nenumirs?
Tada jau ieskokit seneliu prieziuros namu.

Labas
Noa, kaip graziai ir teisingai parasei

Milvaja, labai jus suprantu ir užjaučiu. Karšint žmogų, kuris tavęs nekenčia - čia jau iššūkis.