Turkija, Kemeras ir jo apylinkės

Pirmas atvažiavęs dolmušas ir buvo į Kudzerę. 2TRY ir važiuoju, pasitikrindama programėlėje kur veža. Kai pamačiau kad jau tolyn nuo mano tikslo važiuoja, tiesiog sankryžoje išlipau. Gan toli tas mano tikslas, gerai kad vaizdas džiugina akį, o karštis svilina, tikrai nesitikėjau tokio oro spalio pabaigoje Aš juk karščio nemėgėja





Bijau primeluoti, todėl kas tai palieku galvoti patiems Na aš manau kad čia vandenukui kadaise buvo.



Prieinu namą, kurio sode sėdi dvi moterytės ir kažką verda. Na aš nebūčiau aš jei pas jas neužsukčiau Šiaip į svetimus sodus viena nelabai lendu, nebet kelias per jį eina



Bandome užmegzti pokalbį, sekasi žiauriai sunkiai Bet išsiaiškinu kad verda kažką iš vynuogių



Mane pavaišina, nuskina didžiulį granatą ir tris va tokius apelsinus. Nesvarbu kad jie dar žali, bet man toks apelsinas tądien gal gyvybę išgelbėjo, nes geriu geriu vandenį ir atsigaivinti neišeina, o vat užvalgiau pusė apelsino ir atsigaivinau. o aš lyg tyčia na nieko neturėjau , apart dėžutės, kurią man mamos į kelionę įdėjo su kepta kalakutiena, o ant viršaus pora riekučių juodos duonos. Na tai nors duonos riekutę daviau, nežinau ar suprato, nes kaip turkiškai duona tąsyk buvau pamiršusi, o kitos kalbos jos nemokėjo.

Jau ir pasiekta pirmoji kavinukė, bet aš už jos sustoju, prisėdu ir grožiuosi vaizdais





Kažkur nuotraukose buvau mačiusi kad čia žmonės maudosi, aš irgi maudymuką ir rankšluostį su savimi tempiausi, tik nieks nepasakė kad gerokai iš snksto žemyn reikia nulipti, nes prie pat čia status skardis Taip ir liko maudymukas nesušlapintas, o ir vandens kaip ir mažoka man pasirodė






Nustebino kad kelias geras, naujai asfaltuotas, tokiu ir dviračiu galima minti, aišku geriau su savu, nes tie kur nuomos punktuose man kažkaip nepatogūs, visi klebantys, drebantys, žemi, ir sėdynė nedaug pasikelianti, tai su tokiu mini kojas surietus, po 15 min tokio minimo jau eiti tiesiomis kojomis nebemoku



Šitie matosi jau su normaliais dviračiais pramynė, nulydžiu aš juos godžiu žvilgsniu



O karšta velniškai, einu ir galvoju, eiti tolyn ar jau apsisukti, nebegaliu, neištversiu. Na nejaugi pirmą kart Turkijoje nieks nepasisiūlys pavežėti vargšės nup saulės nukepusios turistės

Dar kurį laiką paėjėjus sustoja šis automobilis, už vairo man pasirodė vokietis diedukas.



Nė nesvarstydama įšoku į automobilį, šprechinu vokiškai kiek moku, įterpdama vieną kitą turkišką ar anglišką žodį, o jis žiūriu -supranta

Sustojame tokioje aikštelėje parūkyti, pasigrožėti gamta, o jis lupas pūčia ir rodo kad aš jį pabučiuočiau
Pasirodo mano vokietis diedukas visai ne vokietis, o grynas turkas.
Aš vos nežagtelėjau nuo tokių jo užmačių, ką ten žagtelėjau, gerai kad dar tik žvilgsniu jį užmušti , o ne realiai pasikėsinau.

-Jokių problemų, iš karto puolė aiškintis dėdulė supratęs kad nevykusi mintis.
Pakeliui užsuka savo reikalais, aš palaukiu, pamaitinu savo pasiimtais priešpiečiais ši šunelį





Ir grįžinėjame atgal, sustojant prie gražesnių vietų







Ir dėdulę nufotografavau, tik iš nugaros.





Daveža mane iki miestelio pradžios, ir prie pirmos stotelės palieka, atsiprašinėdamas kad toliau nebegali vežti, "nes pamatys jo madam tai bus kaput" Na ir teisingai, atrodo tokio amžiaus jau sulaukęs, o dar velnias galvoje
Parduotuvėje dar pasitikslinu ar čia važiuoja dolmušas į Kemerą, gal kokių 10min tereikė palaukti. Į viešbutį grįžau kaip tik pietums.




Šiap pagalvojau kad nenorėčiau turko nei vyro, nei žento, nes jiems turistei pasiūlyti "meilę" tas pats kaip mums svečiui pasiūlyti kavos. Na ne visi taip tiesiai šviesiai, kiti subtiliau, bet esmė dažniausiai ta pati. Tik skirtumas toks, kad jei pakeleivinga mašina važiuočiau Lietuvoje ir vairuotojas kažką panašaus pasiūlytų, jei nenumirčiau iš baimės, tai sulig pirma galimybe neščiau kudašių, o Turkijoje pasakai nebaisu, tiesiog pasaikai Yok( ne) ir viskas, jie tą supranta, bet pabandyti tai nori, o gal... Ir tik vienas viešbučio svečias( turkas) labai susinepatogino, atsiprašinėjo kai pasiūlius praleisti įdomiai laiką, o man atsakius kad mes tik kalbėti galime, ir aš niekur su juo neisiu, nesilinksminsiu, kad turiu šeimą. Man pasirodė kad tai buvo tikras, neapsimestinis apgailestavimas dėl tokio jo netikusio pasiūlymo.

Ketvirtoji diena arba mamos svojonės išsipildymas

Mano pirmąjai mamai labai patinka kriokliai, ji juos dievina, tik.... gyvai, ne paveiksliuke, tikro, didelio nėra mačiusi
Jos tikslas šioje kelionėje buvo išvysti krioklį.
Bandau sujungti, kaip rusai sako, soedinit prijatvoe s nadiožnym( sujungti malonų su naudingu).
Į antaliją planuojame plaukti jūros autobusu( deniz otobus) Kemere iš Marinos 3 kartus per parą jis į Antaliją plaukia. Tik laiko padaug uždėjau nuėjimui, visa valanda anksčiau prie bilietų kasos nuėjome. O buvo antradienis, turgaus diena, tai sakau dar į turgų užsukame pasižvalgyti. Pamačius turgų mano antroji mama pradėjo :negerai jaustis" , vienu žodžiu iškrito iš turistų gretų ir atsidavė šopinimuisi. Likome dviese



O va čia triusikėliai su 2 metų garantija. Ryte skirta vokiečių turistams, o vakare užrašai pakeičiami į rusiškus



Nuperku vieną prekę, kurios man reikėjo per daug nesiderėdama, zaraza visiškai nesidera anksti ryte, o aš laiko neturiu, ir čia jo gaišti nė kiek nenoriu.

Perkant plaukimui bilietus reikia turėti asmens dokumentą, mama tai visada nešiojasi, o aš ... na prie savęs turiu tik kopiją. Visa laimė kad tinka, svarbu kad visi duomenys matytusi, nes jei neklystu, asmens kodą suveda Visas šitas malonumas kainavo po 15 TRY.
Jau galvojau pažioplinėsiu po prieplauką, jau dabar tai tikrai. Nė velnio, pasirodo aptverta laukimo aikštelė tokiems turistams įrengta. Na bet vis jau iš arčiau jachtas apžiūrėti galiu.





Turistai renkasi- ateina viena porelė rusakalbių turistų. Ir viskas 4 turistai ir 3 personalo žmonės, vos ne privatus plaukimas gaunasi





Nežinau kas čia, bet jei jau personalas puolė fotografuoti, tai ir aš be abejo nenusileidau. Tik jie pravėrę langą fotografavo, o aš per užtamsintą langą ir dar siūbuojant





Plaukiu jau mano eitu maršrutu, ir suprantu kad jau nemažai aš čia prieš pora dienų nukulniavau

Antalijoje sėdame į NR 8 autobusą ir važiuojame iki didžiojo Duden krioklio. Pakeliui nužiūrėjau kad baisingai daug visokiausių parduotuvių, ypatingai vestuvinių salonų, iš žinomų kažkaip įsiminiau marks and spencer, tik todėl kad viena turistė jį pravažiavo. Na o mes savo stotelės ne tik kad nepravažiavom, bet netgi per anksti viena stotele išlipom

Duden krioklys





Apgaulingai nekaltai atrodo upė, o juk už kelių metrų kriokliu krinta





Apie prekybinę krizę viską pasako šie vaizdeliai, prieš kelis metus čia oi koks veiksmas vyko...







Grįžtant atgal eksprontu įsėdame į kitą, nei man žinomas Nr8 autobusas. Galinę stotelę svarbiausia žinau, 5Migros, ir valio
O pasirodo ten autobusas pro tikrus vietinius kvartalus ratais kvadratais važiavo Va ekrane rodo kaip važiuoja(tik nelabai matosi), iš tiesų kvadratais



Taip važiavome oi kaip ilgai, siūliau mamai išlipti, pasižvalgyti-nepasirašė . O man įdomu būtų buvę, ten tokių kaip aš žioplių vos kelis mačiau.

Iki pat 5Migros nedavažiuojame, išlipame gal kokia stotele anksčiau ir kad pasisekė kaip žabalai vištai grūdas. Tik spėjame išlipti ir iš karto pataikome kad mums reikalingas dolmušas į Kemerą stotelėje stovi.

Penkta-šešta diena arba link Chimeros

Iš vakaro savo mamoms visada pasakau savo planus rytdienai ir atsiklausiu prisijungs ar ne. Taigi papasakoju mamoms savo planą vykti į Cirali su nakvyne kokiame nors pensione, nes noriu pamatyti kaip atrodo Chimeros kalnas naktį. Tai išgirdus mano mamos akys tik tapo didelės ir prasideda dejavimas: oi kaip čia taip, baisu jau ir tt... Pasiūlau prisijungti, tik be kopimo į kalną ir... su entuziazmu sutinka. Ir daugiau nė nepasidomi jokia smulkmena ir ar mes jau turim kur gyventi nepasiteirauja
Ryte rezervuoju per Booking programėlę viešbutį "Chimera Pia Hotel", labiausiai man tiko jo vieta, arčiausiai kalno, kad naktį vienai toli bastytis nereikėtų.
http://www.booking.c...i...type=total

Po pusryčių važiuojame į Otogar( Kemero autobusų stotį) 2TRY Buvau ne iš vieno žmogaus girdėjusi kad reikia sėstis į autobusą važiuojantį Kaš, Kumludžos, Finikės kryptimi ir jis išleis prie sankryžos į Čirali. Gerai būtų jei tai būtų tiesa Va čia ir pasigedau gero kalbos supratimo, Plačiai nepasakosiu, va kiek mes praėjome, kol vis tik išsiaiškinome kaip mums iki tos suknistos sankryžos nuvažiuoti
Dolmušų stotis-Autubusų stotis-Dolmušų stotis-Autubusų stotis-degalinė - degalinė kitoje gatvės pusėje- vėl pirmoji degalinė- tiesiog kelias (Kemer Kumluca) už degalinės. O ten jau stovi vienas vaikinas, matyt pataikėme, jokios stotelės, nieko!!! Tiesiog stovim kepinant saulei šalia kelio ir stebime kada dolmušas iš Antalijos važiuos. Palaukėme kokias 15-20 min ir sulaukėme. O jau murzinas, nešvarus tas dolmušiukas, o dar laisvos vietos buvo gale, o ten tik kažkokios vietinės čigonės su tuntu vaikų Vaikų akys tai tokios piktai tyrinėjančios, nė šypsenėlės. Nelabai maloni draugija... Važiavimo kaina 8TRY asmeniui.

Stotelėje jau buvo dolmušas į Cirali. Jei neklystu mums už 30 TRY siūlė nuvežti iki viešbučio, ar iki papludimio. Nelabai mums sekėsi tartis, mes norim normalios kainos už standartinį maršrutą. Ir tik kitas vairuotojas padėjo išsiaiškinti. Pasirodo laukti vos kad ne valandą, na ir valio, mes laiko turim daugiau nei nereikalingų pinigų



Belaukiant dar užkandame, mes mažiau, nes naujasis draugas pakankamai alkanas ir neišrankus pasitaikė, net banano žievę iš šiukšliadėžės išsitraukė. Tai kaip jo nepamaitinsi...

Cirali išlipame prie papludimio, iš karto nusifotografuoju grįžimo grafiką, kad nebereiktų ilgai laukti



Ir keliaujame į papludimį. Visai kitaip nei Kemere, žmonių beveik nėra, gultai tolėliau nuo jūros, o ir juose negausiai gulinėjančių







Užsukame į vietinę parduotuvytę, ledai Magnum superiniai, pas mus tokio jų pasirinkimo nėra, o gaila

Labai apsidžiaugiame atradę daržovių kioskelį, tik... pardavėjo laukiame jau kokias 15min. Jau ir ledus sušveitėme, ir aš pakūryti spėjau, o jo kaip nėr taip nėra. Už kioskelio mečiau kad vyrai stalo žaidimus žaidžia, tai ir nuėjau aš ieškoti to pardavėjo, bet ir ten jo nebuvo, sako tuoj grįš. Cha, tas turkiškas tuoj, aš jau žinau, ypač kai išgirdau kad prasidėjo maldos metas. Pasisveriu agurkus, ir parašau štai tokį raštelį "300g salatalik ciok teshekiur : ) " Tai lietuvių kalboje turėtų reikšti 300g agurkų, labai ačiū ir šypsenėlė. Ir palieku 1 TRY



Ir kėbliname iki savo viešbučio, padeda aišku programėlė, oi kaip aš anksčiau be jos ir sugebėdavau keliauti O karšta beprotiškai



O taip žmonės alyvuogių derlių nurenka



Mūsų viešbutukas



Pačio viešbutuko per žalumynus nė nesimato

Dviračių nuoma nemokama mano viešbutėlyje, planavau pasivažinėti tolėliau, bet... atsisėdus ir truputį pamynus supratau užteks iki miestelio, nes dar paskui į Jarantaš kalną nebeįlipsiu Kaip su išaugtiniu dviračiu minu, kojos suriestos... Miestelyje užsuku pas daržovių pardavėją, pasiteirauti ar viskas ok, gal dar kiek skolinga, ką aš žinau kiek tie agurkai kainuoja Parodau pardavėjui agurkėlių ant svarstyklių nuotrauką, supratau kad jam labiausiai patiko mano raštelis, ypač nupiešta šypsenėlė O dėl pinigų, tai viskas ok.
Vakarop einu į Jarantaš kalną, visiškai netoli, mama net nespėja prasivaikštinėti, tai mane palikusi prie bilietų kasos dar nemažai apėjo apylinkių Aukštyn nelipo, savijauta nelabai kokia, nerizikavo.





O aš lipu, ir save keikiu, na kaip man į galvą galėjo ateiti mintis kad gali būti vakare šalta ir dar pasiimti storą megztinį ir dar šaliką





Bet pasiveju jaunų turkų porelę ir apsiraminu, megztuką , merginos storą pūkinę striukę ir rankinę vaikinas neša, ir dar kita ranka savo mergaitę tempte tempia Kadangi aš jų amžiaus(kartu abiejų sudėjus) tai jau nebesigėdijau kad ir pridususi.



Va koks vaizdas mane pasitinka. Iš kalno ugnelės dega.



Gerai kad paklausius vieno viešbučio registratoriaus patarimo lipti kol dar šviesu ir sulaukti tamsos ant kalno. Tikrai verta, nes panorama labai graži. O naktį jos nebematytum.








Papildyta:
Nežinojau mitas ar tiesa, bet buvau girdėjusi kad lipant aukštyn yra dar venos ugnelės, jos mažesnės, ir turistų mažai lankomos, galvoju eisiu ten, lipu aukštyn, bet čia jau tokio dalyko kaip laiptai, ar kelias nebėra, tik toks lyg ir miško takelis, tik nevisada net ir jis matosi





Kiek palypėjus persigalvojau, jau temsta, aš mažoje prietemoje vos randu kaip lipti, o tai kaip grįžti reikėtų... Grįžtu atgal. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu kad vėliau sužinojau kad yra ir kitos ugnelės, bet jos ne tokios įspūdingos.

Temsta, turistų grupė greit pabėga ir lieka tokia ramuma, kelios grupelės, kai kas ir su mažais vaikais, įdomu ar tėvai užnešė, ar patys užlipo? Pakeliui buvau susitikusi vokietę, gal kokių 55metų, kuri kelio viduryje atsisakė minties lipti, tai laukė draugės.

Prisėdu prie vienos ugnelių, išsitraukiu lietuviškų kiaulienos dešryčių ir kepu. Oi kaip skanu ir kaip kvepia. Greit ir kompanija prisistatė.



Taip ir sėdžiu kaip kokia ragana katinų apsuptyje



Labiau temsta, žmonių daugėja. Vieni ateina-kiti išeina.



Leidžiuosi žemyn lengvai, nebekaršta, tik aš baisingai atsargi, bijau sprandą nusisukti

Rytinė sodo fotosesija. Turkijoje jau 6-7 kartą o avokadą ant medžio augantį pirmą kart pamačiau, tai puoliau fotografuoti







Pusryčiai, daug skaniau nei viešbutyje, vien ko raudonoji kiaušinienė verta







Šiltai atsisveikinę išvykstame iš viešbutuko. Dar kelios nuotraukos. Tik gaila kad nesugebėjau perteikti vonios-tuoleto gražumo, jaukumo.

Čia nuotrauka tiems, kurie mano jog juodosios ir žaliosios alyvuogės tai dvi skirtingos rūšys. Besirpstančios alyvuogės, iš žaliųjų tampa juodosiomis ;)



Mama dar nė karto nėra buvusi mečetėje, nepraleidžiame progos užsukti, ypač kai esame pakankamai padoriai(uždariau) apsirengę ir skaras turime pasiėmę. Pakeliui, šalia tako stovi aparatas, panašusį senovinė gazuoto vandens aparatą, tik čia paprastam vandeniui, ir svarbiausia jis įjungtas į tinklą ir ledinį vandenį gali gerti, net stiklinė padėta









Cirali stotelėje belaukiant dolmušo susipažįsame su ukrainiečių šeimyna. Jie su kuprinėmis ir palapine keliauja po Turkiją, jei gerai pamenu gal 10dienų. Čia jau buvo paskutinis taškas, ryt skrydis atgal. Jie ir papasakojo apie Cimeros kalną, kad tikrai yra tos kitos ugnelės, tik ne tokios ėspūdingos, jie nuo kalno leidosi žemyn, tai pirmiau tas ugneles, o paskui jau kur visi turistai lanko išvydo. Tai tos mažosios jiems įspūdžio nesudarė.

Beplepant su ukrainiečių šeima ir dolmušiukas atvažiavo, tas pats, vakarykštis vairuotojas, šįkart mus pamatęs jau išsišiepęs visas, lyg geriausias drauges sutinka, o dar tik vakar visas susinervinęs ir piktas kad mes nesutikome kaip su taksi (taksi tarifu) su juo važiuoti
Tik spėjame išlipti, žiūriu atvažiuoja "Metro" autobusas. Pakeliu ranką ir sustoja. Pamoju iš dolmušo išlipantiems ukrainiečiams, jie nė apsižiūrėti nespėja, kaip jų kuprinės jau autobuso bagažinėje, o jie patys autobuse O autobuse kondicionierius, ir televizoriai kiekvienam, stiuartas iš karto atšaldytu vandeniu pavaišina Tie apakę, sako mes per visą savaitę tik anais, ir rodo į tą visišką kledariuką dolmušiuką važiavome. Nė nežinojome kad yra ir komfortiškų. Bet už komfortą ir nulupa, iš mūsų po 15TRY iki Kemero, iš ukrainiečių po 25TRY iki Antalijos, už vaiką irgi tiek pat. Į priekį važiavome po 8 TRY. Ukrainietei garsiai pasvajojus apie kavą ( na čia aš jau paprotinau kad čia būna ne tik vandeniu bet ir kava, arbata, sultimis vaišina, neatsisakykit, nes už tai papildomai mokėti nereiks) iš karto prisistato stiuartukas ir pasiūlo kavos, parodo kažką panašaus į 3viename pokelį. Visi mėgaujiemies vėsuma, komfortu, vaikas televizoriuko ekrane žaidimuką žaidžia,mamytė jau apie kavą įsisvajojo jaučiasi begrįžtantys į civilizaciją( po10 dienų palapinėje laukinėmis sąlygomis) Ir staiga matome mūsų autobusą stabdo dolmušas, ukrainiečių kuprinės jau keliauja į dolmušo bagažinę ir šaukia: Cirali. Na ką, ukrainiečiai ropščiasi iš autobuso, atsiima savo sumokėtus pinigus ir sėda į dolmušą. O mūsų daikatai juk prie mūsų, mes sau toliau sėdime. Bet dolmušo vairuotojas nerimsta, ir mus dar pas save persikrausto, ir pinigus iš vairuotojo pats pasiima.
Ukrainiečiai juokiasi, viskas labai greitai, vos spėja paskui savo kuprines Pasidžiaugė komfortu, ir gana. O aš einu pas vairuotoją aiškintis, jis juk pasiėmė mūsų 30TRY atiduotų autobuso vairuotojo. Aš kalbu rukso-anglisko, jis grynai turko. Bet susikalbame, supranta kad noriu pinigų, man sako kad čia už kelionę, o aš išsitraukiu turkišką kozirį ir su atatinkama intonacija rėžiu- pachali (brangu) Visas dolmušo priekis užsikvatoja ir įvyksta stebuklas- man išduoda 10TRY grąžos Grįžtu išdidi kaip povas, su 10TRY trofėjumi rankose, papasakoju ukrainiečiams apie derybas ir išmokau pirmąjį turkišką žodį- pachali. Dabar iš mūsų pokalbio juokiasi ir galiorka.

Katia
Buvo gal trečia ar ketvirta diena viešbutyje kai prie viešbučio mus užkalbino jaunutė,mažutė, lieknutė rusakalbė mergina su viešbučio apyranke. Net keista pasirodė nes šiame viešbutyje rusai tik gal 3 jaunos šeimos su vaikais su mumis sveikinosi susitikus. Visi kiti kažkokie keisti, net jei vakar prašė pagalbos ko nors ieškant ir tu padėjai, ryt su tavimi nesisveikins. Vieną rytą einant pusryčiauti( jau besibaigiant atostogoms) dariau eksperimentą, sveikinuosi (ir skaičiavau) su kiekvienu sutiktu, ir tuo kuris baltomis akimis eina ir "nemato". Išvados- iš personalo sveikinasi visi, bet ne padavėjai, iš padavėjų sveikinosi 60 procentų( atostogų pradžioje tik 1-2, pažanga didžiulė ) . O iš svečių tai turkai 100%, rusakalbiai 50%. atsakė į pasisveikinimą. Dar tokiame "draugiškame" viešbutyje neteko apsistoti.
-Oi kaip aš blogai dirbu! Net šūkteli mergina. Pasirodo ji čia dirba, verbuoja žmones vykti į odos parduotuvę. Aš iš karto prisipažįstu kad nesu jai potencialus klientas.
Kažkaip nejučia mes susibendravome, nors ir amžiaus skirtumas didžiulis, ir interesai turėtų lyg ir skirtis. Bet paaiškėjo kad abi žiūrime tą patį turkišką serialą, tik ji žiūri pora dienų anksčiau originalo kalba, o aš po poros dienų kai rusiški subtitrai pateikiami. Vieną vakarą jos kambaryje(viešai su turistais jai negalima alkoholio gerti) lietuviškas šampanas ir turkiški saldumynai, turkiški serialai, pokalbiai apie tai, ko net geriems draugams ne visada pasakai ir daug įdomybių iš personalo gyvenimo. Išeiname į balkoną pasmalyti žiūriu kad šalia kambaryje šviesa dega, o kaip tik neseniai ji sakė kad šiame korpuse ji viena gyvena, nėra kaimynų, paklausiu, tai gal kaimynai atsikėlė, o ji taip ramiai šaltai
"Matyt iš personalo kažkas traxinasi "
Ji jau 5 sezonus Turkijoje dirba, matė ir patyrė visko pradedant personalo intymių pasiūlymų, nusenusio 80 metų baisaus kaip karas diedo siūlymo tuoktis. Tas šaukia per visą baseinų teritoriją-Katia tekėk už manęs, aš turiu butą Piteryje ir santaupų ir tuoj jau vis vien nudvėsiu, viską tau paliksiu, o toji pažiūrėjusi į tą senioką, į visas jo kabančias skūras atšauna: -Aš už tave greičiau nudvėsiu(mintyse pridėdama, jei nors pirštu tu prie manęs prisiliestum)
Jei su personalu dar gali griežčiau atsakyti, tai su turistais turi kažkaip suktis. Ir taip pastoviai.
Atvažiavo dvi poros iš Rusijos, moterys tokios enerdžaizer, tokios super aktyvios, vadovaujančios, o vyriokai tai tokie ramūs, matosi po padu pas poniutes. Katia jau savo darbą dirba, kalbina į odos parduotuvę, derina laiką, ryte jiems pats deginimasis, tai dabar, iš karto po pietų- siūlo Katia.
O tos taip truputį šypsodamosios atsako, kad pas juos dabar kiti planai.
-Tai gal prigulti planuojate- klausia Katia.
-Na taip-žiburiukai žybsi moteryčių akyse.
-Tai pas jus seksas popietinis suplanuotas?
-Taip, kasdien po pietų. -Visai rimtai atsako moteriškės. Vyrai viso pokalbio metu tyliai ramiai šoniuke stovi.
Katia neiškenčia ir pajuokauja:
-Tai ką, visi keturi kartu ;)
-Taip, jei nori prisijunki-būsi penkta.
Katiai nė suraguoti nespėjus šios enerdžaizer bobikės jau griebia jautį už ragų, tiksliau Katią už parankių ir vedasi į savo kambarį. Vyriokai kaip kokie paklusnūs avinai eina iš paskos. Katka pamačiusi kad čia nebe juokai šiaip ne taip išsilaisvina iš bobelių ir išpėtusi akis skuodžia į savo darbo kambariuką.