Prisiduodu po pirmos chemoterapijos, kurią gavau trečiadienį.
Pirmą dieną buvo viskas puiku, visa energinga ir net nepasakyčiau, kad lb pykino... bet antros dienos vakarą jau pajutau pykinimą, trečia diena visa lovoj, vakarop teko iš jos bėgti link klozeto, o vėmimas nieko nevalgius - iššūkis...
Šiandien jau ketvirta diena. Lyg ir geriau, bet valgyti ir bijau, ir nenoriu... apie bet kokį maistą pagalvojus bloga...
Jooooo... savijauta tokia, kad iš lovos lipt nenoriu, nors reikia...
Galit prasytis seimos gyd siuntimo mamogramai ir registruotis kmuk. Kur privaciai daro, nesu susidurus.
Sveikos merginos.Prieš 2m rašiau į šį forumą (vėliau tik paskaitydavu kaip jums sekasi),buvo guziukas krūtyje,nors visi gydytojai tvirtino-piktas, vėžinis,biopsijos atsakymas buvo-gerybinė papiloma.Antrą kartą taip nepasisekė...kitoje krūtyje piktybinis😥Nelabai nusimanau apie biopsijos skaičius ir raides,pas gydytoją po savaitės.Gal jūs man padėsite iššifruoti🤔 "Infiltracinė duktalinė karcinoma,G2/3.Navikinių ląstelių reakcija su ER teigiama (1×5+2×5+3×10),su PR teigiama (1×5+2×0+3×15). Reakcija su HER2 neigiama(0).Su proliferaciniu Ki67 imunožymeniu teigiamą reakciją turi iki 75% navikinių ląstelių"
Sveiki gyvi. Seniai bebuvau čia ižsukusi, vet šiandien labai užsinorėjau 
Prisiduodu su savo rezultatais - man 2020 balandį diagnozuotas trigubai neigiamas krūties vėžys. 2a stadija. G3, Ki67-90%. BRCA1+.
Po raudonųjų chemoterapijų (EC schema) navikas išnyko, bet gydymą 12 kassavaitinių paklitakselių praėjau. Prieš metus atlikta abipusė mastektomija su atkūrimu implantais Kauno klinikose. Pilnas patologinis atsakas - vėžinių ląstelių nerasta.
Tai metai, kaip jau galėčiau sakyti, kad remisija. Sunkoka tokia ji man. Psichologiškai. Kol gydymas eina, stoji į trasą ir varai. Kai lieka tik stebėjimas, bet koks negalavimas sukelia ne pačių geriausių minčių audrą. Praktikuoju mindfulnes, einu i psichoterapijas, jungiuosi prie onkoligonių savitarpio pagalbos grupių - taip kažkaip lengviau ištverti tą vis užeinančią baimę.
Tiesa, yra ir nuostabų nuostabiausių dienų - kai pastebi kiekvieną vėjo pučiamą lapelį, kai ir cepelinų spalvos dangus džiugina, kai dainuoji visa gerkle pasileidęs muziką ar šoki. Tiesa, jautrumas dabar labai padidėjęs - galiu pravirkti dėl menkiausio žodelio. Psichoterapeutė sako, kad tai normalu, nes tai realcija į potrauminio streso sindromą.
Kaip jūs, mieli grupiokai, laikotės?
Sveiki gyvi. Seniai bebuvau čia ižsukusi, vet šiandien labai užsinorėjau
Prisiduodu su savo rezultatais - man 2020 balandį diagnozuotas trigubai neigiamas krūties vėžys. 2a stadija. G3, Ki67-90%. BRCA1+.
Po raudonųjų chemoterapijų (EC schema) navikas išnyko, bet gydymą 12 kassavaitinių paklitakselių praėjau. Prieš metus atlikta abipusė mastektomija su atkūrimu implantais Kauno klinikose. Pilnas patologinis atsakas - vėžinių ląstelių nerasta.
Tai metai, kaip jau galėčiau sakyti, kad remisija. Sunkoka tokia ji man. Psichologiškai. Kol gydymas eina, stoji į trasą ir varai. Kai lieka tik stebėjimas, bet koks negalavimas sukelia ne pačių geriausių minčių audrą. Praktikuoju mindfulnes, einu i psichoterapijas, jungiuosi prie onkoligonių savitarpio pagalbos grupių - taip kažkaip lengviau ištverti tą vis užeinančią baimę.
Tiesa, yra ir nuostabų nuostabiausių dienų - kai pastebi kiekvieną vėjo pučiamą lapelį, kai ir cepelinų spalvos dangus džiugina, kai dainuoji visa gerkle pasileidęs muziką ar šoki. Tiesa, jautrumas dabar labai padidėjęs - galiu pravirkti dėl menkiausio žodelio. Psichoterapeutė sako, kad tai normalu, nes tai realcija į potrauminio streso sindromą.
Kaip jūs, mieli grupiokai, laikotės?
Sveiki gyvi. Seniai bebuvau čia ižsukusi, vet šiandien labai užsinorėjau Prisiduodu su savo rezultatais - man 2020 balandį diagnozuotas trigubai neigiamas krūties vėžys. 2a stadija. G3, Ki67-90%. BRCA1+. Po raudonųjų chemoterapijų (EC schema) navikas išnyko, bet gydymą 12 kassavaitinių paklitakselių praėjau. Prieš metus atlikta abipusė mastektomija su atkūrimu implantais Kauno klinikose. Pilnas patologinis atsakas - vėžinių ląstelių nerasta. Tai metai, kaip jau galėčiau sakyti, kad remisija. Sunkoka tokia ji man. Psichologiškai. Kol gydymas eina, stoji į trasą ir varai. Kai lieka tik stebėjimas, bet koks negalavimas sukelia ne pačių geriausių minčių audrą. Praktikuoju mindfulnes, einu i psichoterapijas, jungiuosi prie onkoligonių savitarpio pagalbos grupių - taip kažkaip lengviau ištverti tą vis užeinančią baimę. Tiesa, yra ir nuostabų nuostabiausių dienų - kai pastebi kiekvieną vėjo pučiamą lapelį, kai ir cepelinų spalvos dangus džiugina, kai dainuoji visa gerkle pasileidęs muziką ar šoki. Tiesa, jautrumas dabar labai padidėjęs - galiu pravirkti dėl menkiausio žodelio. Psichoterapeutė sako, kad tai normalu, nes tai realcija į potrauminio streso sindromą. Kaip jūs, mieli grupiokai, laikotės?
Žvirbliuk, mes laikomės po truputuką, kartais šiek tiek geriau, kartais blogiau. Deja, 4-a stadija niekada nesibaigia, baltai jums pavydžiu - branginkite kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Šiuo metu ruošiamės mano žmonos operacijai ne Lietuvoje. Tikėkimės, kad viskas praeis gerai. Sunkiais momentais labai noriu saulės. O jos vis nėra. Gruodis toks jau. Saulius
Labas, jooo, šie metai tokie jau. Kažkokie depresuoti. Mano keturi metai lygiai po gydymo pabaigos šiandien. Gyva esu, tikiuosi kad plius minus sveika, tik šiemet dar keliais organais lengvesnė. Gyvenimas toks vienu žingsniu per dieną. Kita vertus, gyvenu, ir tuo džiaugiuosi. Jokių papildomų praktikų nei grupių nebelankau ir nieko nedarau. Stengiuosi gyventi kiek įmanoma normaliau ir galvoti apie ligas kuo mažiau. Planuoju keliones, stengiuosi bent savaitgaliais kažką malonaus nuveikti. Gyvenimas yra tam, kad jį gyventi.
Sauliau, labai laikau kumščius už jus.
