Labas, KM,
Suprantu jusu nerima (dar nepamirsau, kaip jauciausi metai atgal).
Tikriausiai niekas is musu neatsakys, kokia / kokias galimas gydymo taktikas reiketu taikyti siuo konkreciu atveju, reiketu kalbetis su gydytojais ir juos pakamantineti apie galimus variantus ir taip mintyse prisijaukinti.
Del chemoterapijos taip pat visiskai neaisku. Man, pvz., buvo kas 2 savaites 4 kursai vadinamos raudonosios (EC arba AC vaistu derinys) ir 12 kassavaitiniu paklitakselio + carboplatina. Bet tai mano atvejis ir jis skiriasi nuo jusiskio. Taigi, apie galimas variacijas taip pat pravartu paklausti gydancio onkologo chemoterapeuto. Tada aiskeja, ko laukti ir tiketis.
Del plauku - kiek man zinoma, nuo AC ar EC (raudonosios) visada slenka pkaukai. Yra variantas rinktis chemoterapijos lasinima su saldanciu salmu. Sekmes procentas apie 50%, kad nenuslinks visi plaukai. As naudojau ir tuo dziaugiuosi.
Apie hormonu terapija ir svorio augima nieko negaliu pasakyti, nes man nera skirta hormonu terapija (mano kruties vezys nehormoninis).
Jusu zinuteje girdisi daug baimiu (ir tai daugiau nei 100% suprantama ir naturalu). Pagalvokite, gal du psichologu butu vertapabendrauti, kad jas garsiai issakyti ir, galbut, aptarti ir isigarsinti galimus baimiu scenarijus (kas butu, jei tai nutiktu).
Taip pat paskaitykite Brazil istorija bloge (yra poste auksciau). Ten apie kita vezi, bet man ligos pradzioje tai buvo apie vilti, apie sviesa, apie ramybe. Skaiciau po kelis kartus blogo zinutes, nes is pasimetimo, nerimo ir nevilties pamirsdavau, ka perskaiciusi. Ir dabar dar primenu sau apie “dzinbudizma”, kai prireikia pasidereti su savo nerimais 
