Krūties onkologija

Sveiki, na, man, kai diagnozavo, buvo 47... Bet as neturiu vaiku, tai atvirkščiai, dar turėjau ramint mamą... Iš pradžių buvo visiškas neigimas. Atsimenu guliu palatoj, jau po operacijos ir galvoju: - "Cia tai joms visoms vėžys, man tai ne vėžys..." . 

Sveiki, belulino!

Dėkoju, kad likote neabejinga ir atsakėte!

Žaviuosi jūsų ir daugelio kitų moterų nusiteikimu ir noru pasveikti!
Kad taip mano mamukas į viską žiūrėtų..visiems būtų lengviau, kiekviena diena būtų lengvesnė, o tai dabar visos dienos tomis pačiomis mintimis, kaip ji negatyviai ir nepasitikinčiai į viską žiūri.
Niekur nenori eiti, su niekuo nenori bendrauti, net ir nuo manęs tolstas, o tai yra labai skaudu kaip dukrai. 
Siūlome ir čia prisiregistruoti ar bent jau paskaitinėti, siūlome įvairias knygas - atsisako (anksčiau knygas viena po kitos greitai suskaitydavo), siūlome veiklas, būrelius, viskam yra ne. Raudoną pernešė lengviau, su balta labiau skausmai kankina. Psichologiškai situacija, matau, kad sunki, nežinia ko ieško, kad tik kažko prisikabint, kad tik kažką blogo savy rast, kad tik viskas ir pasitvirtinų, kaip jai atrodo.. Ėmiau į artimus draugus kreiptis dėl psichiatro pagalbos, nebežinau, ko imtis. Labai sunku pačiai, kai visa širdim stengies, eini, ieškai, patari, perduodi viokios info ir viskas kaip į sieną.

As tai siulyciau tikrai kreiptis i psichologa, jis tikrai padės.. as tai eisiu jeigu tik matysiu, kad nesusitvarkau su emocijom..

Sveiki, doviliuke21!'"
Taip, pirmą kartą ėjo pati, savo noru, nes daug kas neramino. Antrą kartą jau lankėmės pas kitą psichologę, šeimos draugų rekomenduotą ir po abiejų vizitų mamos reakcija ta pati - ,,niekuo man jie nepadeda, sako tą patį, ką ir jūs".
Kuo toliau,tuo sudėtingiau, su ja apie nieką neina pasikalbėti, atrodo, kalbi pasakoji, o čia tą pačią akimirką ima ir pradeda apie kažką kitą sakyti, ką jau visi girdime n kartų.. kad jai ne visi tyrimai neva padaryti, kad atsakymai sumaišyti ir ne jos.. jau rimtai pradėjau ieškoti psichiatro.. 

Erika Marija stiprybės jums,pasirūpinkite ir savo sveikata,tos neigiamos mintys juk kenkia ir jums,gal ir jums padėtų psichologas,gal būtų lengviau.Skaitydama apie jūsų mamą,dabar prisimenu save prieš tris metus.Turbūt ir aš kėliau saviškiams problemų,vyras siūlė eit pas psichologę,tada atkirtau- jeigu tau reikia tai eik,man nereikia.Dukra irgi siūlė paskaityti forumą,gal ir šį turėjo omeny,sakė sukursiu anketą,galėsit susirašinėt,tai aš nenorėjau nieko nė girdėt.Dabar suprantu,kad visa tai buvo dėl visiško bejėgiškumo , nes kol vyko chemijos buvo labai sunku,na tiesiog vos iki toleto nueidavau,ir ten dar nugriūdavau.Jeigu reikėdavo važiuot į pasidaryt kraujo tyrimus , iki mašinos nueit buvo problema.Kai baigėsi gydymas tik tada pradėjau naudotis telefonu ir kompiuteriu.Tai gal ir mama tokia silpna,ir mintys tokios liūdnos todėl?Sėkmės ir tikėjimo!

Sveiki, dvynukas 65!
Ačiū, kad atsakėte!
Pas psichologus buvome du kartus - nepadėjo. Viskas taip pat. Paskirti vaistai jai nepatiko, nes nuo jų jausdavo kaip apdujus..
Pati dar jaučiu, kad atlaikysiu, stengiuosi tikėti geriausiu ir nepasiduoti blogiausioms mintims. Tik išpuola tos akimirkos palūžimo, kai stengies, darai, plėšaisi, įrodinėj ir matai, kad viskas kaip į niekur. Kai girdi tą patį per tą patį ir kai savais nepasitiki yra sunkiausia.
Neseniai buvo 7 chemija, po naujų paskutinė, tuomet žiūrėsime, ką sakys dėl operacijos.. Raudoną atlaikė lengviau, balta kankina nugaros sprando skausmai.. Galbūt apskritai chemijos sėdo ir psichologiškai stipriai. 

Sakykite, ar po visų chemijų daroma kokia nors pauzė organizmui atsigauti prieš operaciją? 

O jūsų mama dirbanti? Kai susirgau man buvo tik 41 m. 3 stadija, G3, bet nė minutei neleidau sau galvoti, kad man blogai. Po raudonų chemijų savaitę atsigaudavau ir eidavau į darbą - galvai reikėjo veiklos. ir niekada nei tėvų, nei vaikų akivaizdoje jokių skeptiškų minčių. O jūsų mama gyvena viena? Jai kažkokios veiklos reikia, kad nebūtų laiko savęs gailėti

Sveiki,
Taip, mamytė dirbanti visuomet buvo, tačiau kai tik sužinojo diagnozę ir gydymą iš karto pasakė, kad nedirbs, nei į darbą, nes nepakels žmonių žvilgsnių, reakcijų, galbūt kažkokių apkalbų, nes gyvena mažame miestelyje, visi vieni kitus žino ir pan., tai jai čia didžiausią stresą kėlė mintis eiti dirbti sergant šia liga :/ nors tikrai galėjo dirbti, dbr užsisedėjusi namuose, mintys blogiausios, niekuo nesidomi, niekam neskiria laiko, atsisako bet kokios veiklos ir pan. 
Žaviuosi jūsų pozityvumu ir požiūriu į ligą. Deja, mano mamytėje to nerasta, dėl ko sunku visiems artimiausiems..
Gyvena su tėčiu mano, jis beprotiškai dėl jos ir visko stengiasi, atlaiko visas jos nuotaikas, šnekas negatyvias apie tyrimus ir pan., visur lekia viską dar, kad tik jai būtų ramiau ir, deja, niekas nepadeda.. 
Labai labai visi dar tikimės, kad praėjus visoms chemijoms ji ims keistis.. Sunkiausia, kad ir sakomi gydytojų rezultatai ir mūsų palaikymas jai nepadeda, netiki niekuo.. Taip norisi bent per šventes geromis nuotaikomis pabūti, bet bijau, kad ji ir toliau sėdės stiklinė, abejinga, nei vieno šypsnio, džiaugsmo, dėl praleisto laiko kartu ir pan. Bijau, kad ir vėl bus tos pačios kalbos net per šventes, kad jai tie ar anie tyrimai neatlikti, kad kažkas ale nedažiūrėta ir pan.
​Sunku.

Erika Marija, as jau po chemo ir operacijos... Jus labai rupinates mama... as esu is tu pozityviu...ir vajetau, kaip mane erzina ta sunerimus mama ur sunerimes vyras ) as isvis nemegstu kalbu apue mano liga.. tokiu kaip : tu zinok sunkiausia jau praejai..db tik operacija ir panasiai..as kuo maziau gilinuosi ir galvoju tai tuo man geriau. Tik as ir pozityvi gal del to, kad lb myliu artims..kas is to, kad verkslensiu...tik vyro, sesiu, vaiku ir tevu bus gaila, vien del ju viliuosi, kad viskas bus ok..ir kol visas gydymas atrodo sekmingas as plaukiu pasriuviui ir dziaugiuosi gyvenimu.tarsi nieko lb blogo ir nera bet irzlesne tikrai esu.. bet turbut normalu. o mamytes gal silpnesne psichilogine bukle..man labai pagelbejo atsitiesti kelios superines tokios pat jaunos kaip as merginos...kai supranti, kad netik tau toks kelias..tai kazkaip lengviau bet pozityvios mano likimo drauges man tikrai i nauda laikykites! juk serganciuju skaicius toks didelis! kazkaip gaila verkti anksciau laiko.. gal tai liks tik isimintinas prisiminimas

Labas merginos.Nusipirkau papilldą Lidonium,bet nelabai suprantu kaip ji vartoti.Kiek suprantu 21d gerti poto 7d. pertrauka ir vel gerti taip pusę metų.Gal kuri vartojate ir ar buvo koks poveikis?

As pradejau Pomi-t gerti

Pupy, tu jau baigei chemiha? Kaip jautiesi?

Kas toliau laukia gydymo fronte?

Labukas.As naudoju liudonium.taip ji reikia naudoti 21diena po dvi tabletes per dieną.Cia būtų ryte ir vakare,prieš valgį 10min.

Pupy, tu jau baigei chemiha? Kaip jautiesi?

Kas toliau laukia gydymo fronte?

Taip baigiau lapkricio 12,savijauta nebloga ,tik truputi kaip ir ranka patinus.Dbr dar kiausides laukia,vasari vaziuosiu mrt.Buvau pas savo operavusia gyd,ziurejo echoskopu,sake viskas gerai☺

O tu kuriam etape?